Norėdami peržiūrėti ir išklausyti temos įžangą spauskite
Šventųjų vaizdavimo tradicija () ėmė formuotis pirmaisiais krikščionybės amžiais, ypač paplito Viduramžiais. Ilgus amžius atvaizdai buvo kuriami pagal XIII a. pasakojimų rinkinį apie šventuosius, vadinamą Aukso legenda, maldų ir giesmių tekstus. Bažnytiniame Tridento Susirinkime (1545–1563) teologai sutvarkė bei pagrindė šventųjų vaizdavimo nuostatas.
Lietuvoje yra išlikusių senųjų atvaizdų ir kopijų, kuriose sekama bizantine tradicija, tačiau daugiausia jų sukurta po Tridento susirinkimo. Buvo perimti bendri visai Katalikų Bažnyčiai siužetai bei pamaldumo raiškos formos.
Šventieji vaizduojami su atributais – priskirtais simboliais ir su – dieviška šviesa, gobiančia galvą. Stebuklingais pripažinti paveikslai puošiami brangiųjų metalų aptaisais, vainikuojami karūnomis. Ši tradicija perimta iš Rytų Bažnyčios, Lietuvoje ji paplito Baroko laikotarpiu. XVII a. pirmojoje pusėje aptaisais aprėminami Dievo Motinos paveikslai, kiek vėliau imti puošti šventųjų paveikslai. Prie stebuklingų paveikslų kabinami votai, įvairūs brangių metalų dirbiniai -- širdutės, rankos, kojos pavidalo – kaip padėkos ženklai už patirtas malones, išgijimus.
