Fotografijos išradimo metai yra 1839, kai apie dagerotipijos išradimą Prancūzijoje paskelbė Luji Žakas Dageras (Louis Jacques Daguerre), o kalotipijos – Anglijoje – Foksas Talbotas. Nuotraukos tada vadintos atitinkamai dagerotipais, arba kalotipais. Pirmieji buvo daromi ant specialiai paruoštų sidabro plokštelių, o kalotipai – sidabro druskoje išmirkytame popieriuje. Fotografuodavo dėžių pavidalo fotokameromis, pritvirtintomis ant trikojų stovų. Pats fotografavimas trukdavo apie pusę valandos, todėl pozavimui žmonės būdavo pririšami sudėtingose kėdėse, kad nesujudėtų. Šiame, ankstyviausiame, laikotarpyje po pasaulį išplito daug efektyvesnė dagerotipija.

Profesionalūs fotografai Lietuvoje pirmą kartą minimi tik 1854, tačiau vieno keliautojo atsiminimuose rašoma, kad Verkių dvaro guvernantas jau 1840 dagerotipavo grafo vaikus.

Dagerotipų technologija klestėjo apie 15 metų, o 1851 atsirado negatyvinis-pozityvinis metodas, sukurtas kalotipijos pagrindu ir pavadintas šlapiuoju kolodijum. Stiklinę plokštelę dar šlapia emulsija, t. y. šviesai jautraus šlapio kolodijaus plonu sluoksneliu tamsoje prieš pat fotografavimą gražiai užtepti turėjo pats fotografas. Tada ji vėl dėžės formos kameroje buvo eksponuojama, bet jau tik apie minutę, ir buvo tuoj pat ryškinama – kol neišdžiūvo emulsija! Vėliau iš šios stiklinės plokštelės, t. y. negatyvo, buvo daromi pozityviniai atspaudai – fotografijos. Atspaudams apsaugoti ypatingų rėmelių nebereikėjo, tačiau estetiniais sumetimais šios nuotraukos vis tiek buvo dailiai klijuojamos ant kartonų, vadinamųjų pasportų, išdabintų fotografo reklamomis. Šiuo metodu gautiems atvaizdams įvardyti imtas vartoti ir pavadinimas fotografija. Nuotraukas iš negatyvų spausdindavo ant ypač balto popieriaus, vadinamo albuminu. Vėliau tokių nuotraukų rinkiniai buvo pavadinti albumais.