Lietuvių literatūros istorija gali būti pavadinta visos tautos dvasinės raidos dokumentu. Joje atpažįstame mūsų praeitį – tautinės kultūros užuomazgas, jos brendimą, visuomenei svarbių tiesų ir vertybių ieškojimą. Taigi literatūros tradicija yra tautos sąmonės istorija. Jos kūrybiniai laimėjimai rodo visuomenės gyvybingumą, jos gebėjimą išreikšti savo vertybes, spręsti problemas ir atsiliepti į laiko iššūkius. Žymieji literatūros kūriniai jungia kartas ir saugo tautos kultūrinį vientisumą, teikia pagrindus jos tapatybei. Lietuvių kultūra kyla iš valstietiškosios – agrarinės – kultūros šaknų. Joje nuo pat grožinės literatūros pradžios, nuo Donelaičio Senoji raštija vyrauja žemdirbio pasaulėjauta, atsispindi atitinkamas mąstymas bei tradicijos, sudarančios esminę lietuviškosios kūrybos tematiką. Lietuvių grožinė literatūra prasideda kaip kolektyvinio valstietiškojo mąstymo išraiška, nusakanti pagarbą žemei, žemdirbiui, jo darbui ir kalbai. Valstietiškąją tradiciją lietuvių kultūroje ir literatūroje papildo, bet nenuslopina krikščioniškosios kultūros vertybės, kurios kyla iš antgamtiškumo idėjos ir praturtina lietuvių literatūrą universalesniais humanizmo idealais. Tarp gamtos ir dvasinės būties pasaulių įsiterpia modernioji istorijos vizija, su kuria lietuvių tauta – kartu su visa žmonija – tarytum juda iš vieno pasaulio į kitą, iš primityviosios natūralistinės būsenos į dvasios aukštumas.

Keičiasi visuomenė, o su ja ir literatūra. Modernėjanti lietuvių literatūra nukreipia dėmesį nuo išorinio pasaulio į žmogaus vidų, atrasdama jame nepaprastai intensyvų jausmų ir minčių gyvenimą. Žmogaus individualybei išryškinti kaimo aplinka ir bendruomeniška kultūra jau netinka, todėl naujas veikėjo tipas vaizduojamas miesto aplinkoje, ir siejamas su bendresnėmis vertybėmis. Taip lietuvių literatūroje atsiranda naujos temos ir idėjos, kurios ją priartina prie Europos miestų kultūros.