Lietuvių sukurta pirmoji valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – turi savą fiksuotą pradžią ir pabaigą: 1251 ir 1795. Tačiau nei šiomis datomis, nei anuomet smarkiai kintančia valstybės teritorija negalima tiksliai apibrėžti visų jos raštijos ir literatūros apraiškų. Šioje ilgo laikotarpio lietuvių literatūros apžvalgoje tam tikriems raštijos faktams daugiau dėmesio skirsime, atsižvelgdami į jų reikšmę formuojant senosios lietuvių literatūros vaizdą ir poveikį kultūros bei pasaulėžiūros kaitai.

Raštas, raštija ir estetiniu požiūriu reikšmingiausia pastarosios dalis – literatūra – pagal kilmę, pobūdį, pavidalus ir raidą yra neatsiejama europinės kultūros dalis, todėl jai apibūdinti tinka tie patys terminai bei sąvokos, kaip ir kitų Europos etnopolitinių bendruomenių literatūrai. Todėl LDK senąją raštiją galime apibūdinti, skirdami joje keturis laikotarpius: Viduramžius, Renesansą, Baroką ir Šviečiamąjį amžių.