Pirmosios meno apraiškos daugiausiai yra susijusios su taikomosios paskirties daiktais: tai buitiniai ir apeiginiai dirbiniai, puošti įvairia ornamentika, meniška gali būti pati daikto forma. Ištisos pirmykštės epochos apibūdinamos pagal tai, kokia dominuojanti medžiaga tarnavo bendruomenės buitinėms reikmėms: akmens, geležies, žalvario amžius ir t.t. Pirmykščio meno stilistinę raidą pradžioje lėmė keramika – apie kultūrą sprendžiama pagal indo formą, ornamentą. Vėliau išmokstama apdirbti geležį, žalvarį. Tuomet dominuojančiu meno objektu tampa papuošalai.

Lietuvos teritorijoje taikomojo pobūdžio dirbinių atsirado III tūkstantmetyje pr. Kr. Profesionalioji taikomoji dailė pradėjo formuotis X – XII a., joje, kaip ir kitose kultūros srityse, reiškėsi istoriniai stiliai. Gotikinės architektūros formos darė įtaką medžio ir metalo dirbinių, drabužių formai. Kartu su gotika derėjo ir bizantiniai elementai. Renesansiniai dirbiniai taip pat kuriami pagal bendruosius to laikotarpio principus – dominuoja simetrija, aiškumas, forma glaudžiai siejasi su puošyba. Įmantrios baroko bei rokoko formos buvo derinamos su liaudiškais motyvais, meniškumui įtaką darė ir rytietiški dirbiniai, kurių buvo įvežama iš Mažosios Azijos, Tolimųjų Rytų. XIX a. taikomosios paskirties daiktuose kartojosi klasicistiniai, romantizmo elementai.. XX a. I p. plito art deco stilius. XX a. II p. praktinė taikomosios dailės kūrinio paskirtis mažėja, iškyla eksperimento reikšmė.