Plotuose, kuriuose natūrali augalija sunaikinta arba gerokai pažeista, paprastai įsikuria vadinamosios antropogeninės augalų bendrijos. Prie šio tipo priskiriamos dirbamuose laukuose, miestuose, dykvietėse, palei geležinkelius, pakelėse, šiukšlynuose ir sąvartynuose, prie pramonės įmonių susitelkusios augalų bendrijos. Pažeistose vietose susidaro palankios sąlygos daugeliui svetimžemių augalų įsikurti ir klestėti, o vėliau plisti ir skverbtis į natūralias ar pusiau natūralias ekosistemas.

Antropogeninės augalijos įvairovė Lietuvoje gana didelė, o susidariusios bendrijos sunkiai klasifikuojamos, nes jų rūšių sudėtis labai priklauso nuo žmonių veiklos pobūdžio, intensyvumo, trukmės ir kitokių veiksnių. Antropogeninės augalų bendrijos dabar priskiriamos prie segetalinių ir trumpaamžių ruderalinių piktžolių (Stellarietea mediae), ruderalinių ir pusiau ruderalinių sausų vietų ir pakrančių (Artemisietea vulgaris), pamiškių ir pakrančių nitrofilinių bendrijų (Galio-Urticetea), miško retmių (Epilobietea angustifolii), drėgmamėgių vienamečių nitrofilų (Bidentetea tripartitae) klasių. Kai kurios šioms klasėms priklausančios bendrijos susidaro savaime, veikiamos gamtinių veiksnių. Ligi šiol šalyje nustatytos daugiau kaip 30 asociacijų antropogeninės bendrijos, bet jų įvairovė gali būti dar didesnė.