Lietuvos miškai užima beveik trečdalį (apie 31 %) viso šalies ploto, arba apie 2,13 mln. ha. Šalies miškų įvairovę lemia ne tik žmonių ūkinė veikla, bet ir gamtiniai veiksniai – reljefas, klimatas, dirvožemiai ir kt. Lietuvos miškai ir krūmynų bendrijos, pagal Ciuricho-Montpeljė mokyklos augalijos tyrimų ir klasifikacijos sistemą, priskiriama prie 6 ir 30 . Miškininkams priimtina kiek kitokia, vadinamoji tipologinė, klasifikacija, pagal kurią medynai suskirstyti į miškų tipus.
Labiausiai paplitę spygliuočių miškai priskiriami prie borealinių šiaurės pusrutulio spygliuočių miškų (Vaccinio-Piceetea) klasės. Didžiausius plotus užima šiuriniai bei saliaviniai pušynai ir striepsniniai eglynai. Gerokai retesnės ąžuolinių pušynų, balzganinių pušynų ir kimininių eglynų asociacijų bendrijos.
Didele bendrijų įvairove išsiskiriantys lapuočių miškai priklauso plačialapių ir mišriųjų Vidurio Europos miškų (Querco-Fagetea) klasei. Lietuvoje šie miškai nusidriekę netoli jų šiaurinės paplitimo ribos, todėl nemaža dalis bendrijų yra retos arba labai retos, o liepinių skroblynų asociacijos bendrijos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Šios klasės miškai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes juose susitelkę daug retų ir saugomų augalų, kerpių bei kitų organizmų.
Pelkiniuose dirvožemiuose įsikūrusios miškų ir krūmynų bendrijos priskiriamos prie eutrofinių ir mezotrofinių žemapelkių raistų bei plynraisčių (Alnetea glutinosae) klasės. Juodalksnynų (Alnion glutinosae) sąjungos bendrijos dažnos tose vietose, kur pavasarį ir vasaros pradžioje telkšo vanduo. Aplink medžius susidaro gana aukšti kupstai, ant kurių susitelkia dauguma miškams būdingų augalų, o pažemėjimuose tarp kupstų – pelkiniai augalai. Prie tos pačios klasės priskiriamos ir pilkųjų karklynų (Salicion cinereae) sąjungos bendrijos, pamėgusios užžėlusias tarpukalvių daubų pelkėtas pievas arba žemapelkes.
