Geografiniu požiūriu Lietuvos pievas galima suskirstyti į dvi grupes – užliejamąsias ir žemynines. Užliejamosios pievos yra savaiminės kilmės. Krūmais ir mišku jos neužželia dėl nuolat pasikartojančių potvynių. Žemyninės pievos atsiranda ganomose ir šienaujamose kirtavietėse, nusausintose pelkėse, dirvonuose.
Natūraliosios ir pusiau natūraliosios pievos Lietuvoje dabar užima tik nedidelę visų žolinių augalų formuojamų bendrijų dalį. Tai dėl ūkininkavimo pokyčių ir kitokios ūkinės veiklos sparčiai nykstančios ekosistemos. Didelė dalis natūraliųjų pievų sunyko dėl to, kad jas liautasi šienauti, nebeganomi gyvuliai. Kitos buvo sunaikintos melioruojant laukus, paverstos kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis. Dar kitos, dažniausiai biologinės įvairovės požiūriu itin vertingos, šlaitų pievos buvo apsodintos mišku.
Druskingų pievų (Asteretea tripolii) klasės bendrijų Lietuvoje likę tik labai maži ploteliai Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Prie šios klasės dabar priskiriamos tik vienos asociacijos – druskinių vikšrynų – bendrijos.
Labiausiai paplitusios ir didžiausia įvairove pasižyminčios trąšių pievų (Molinio-Arrhenatheretea) klasės bendrijos skirstomos į 18 asociacijų. Dažniausios Lietuvoje yra tikrųjų eraičinynų, kupstinių šluotsmilgynų, eraičininių kietavarpynų, gardūnytinių smilgynų asociacijų bendrijos.
Sausuose šlaituose, paprastai šarminguose dirvožemiuose, įsikuriančios pievos priskiriamos prie stepinių pievų (Festuco-Brometea) klasės. Istoriškai stepinių pievų fragmentai Lietuvoje priklauso reliktinėms bendrijoms, kurios sausais ir šiltais laikotarpiais buvo paplitusios gerokai plačiau negu dabar. Lietuvoje šios klasės bendrijos priskiriamos prie 6 asociacijų. Dauguma bendrijų, pvz., šilagėliniai motiejukynai, užima labai nedidelius plotus upių slėnių ir kalvų šlaituose. Pastaraisiais dešimtmečiais šių pievų dar labiau sumažėjo kalvų šlaituose ėmus želdinti miškus.
Iš šilumamėgių ir šviesomėgių rūšių sudarytos pievų bendrijos priskiriamos prie pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievų (Trifolio-Geranietea) klasės. Šioms bendrijoms taip pat būdinga didelė rūšių įvairovė. Lietuvoje jos yra netoli šiaurrytinio arealo pakraščio, todėl retos arba apyretės. Visoje šalyje paplitusios tik dobilinių dirvuolynų, o pietinėje ir rytinėje dalyje kiek dažnesnės snaputinių dobilynų bendrijos. Kitų 4 asociacijų bendrijos retos arba labai retos ir užima itin mažus plotus.
Nujaurėjusiuose rūgščiuose smėlio, priesmėlio arba priemolio dirvožemiuose įsikuria labai savitos tyrulinių pievų (Nardetea strictae) klasės bendrijos. Jos beveik visada užima nedidelius plotus, dažnai kitų pievų bendrijų pakraščiuose arba pamiškėse. Kiek didesni tyrulinių pievų plotai likę Žemaičių ir Medininkų aukštumose. Šias bendrijas sudaro daugiausia žemaūgės žolės, todėl ūkiniu požiūriu jos yra menkavertės. Tyrulinių pievų bendrijose galima pamatyti nemažai retųjų rūšių augalų.
