Dabartinę Lietuvos savaiminių induočių florą sudaro apie 1350 rūšių. Kiek tiksliai rūšių aptinkama šalyje, pasakyti sunku dėl kelių priežasčių. Pirmiausia rūšių skaičių lemia priimta rūšies samprata. Pvz., jeigu kiaulpienių rūšis traktuotume plačiąja prasme, visas šalyje paplitusias kiaulpienes galėtume suskirstyti į tris rūšis, o remdamiesi siauresne rūšių samprata, visus šios genties augalus galėtume suskirstyti į maždaug 200 rūšių (ligi šiol Lietuvoje užregistruota apie 70 smulkiųjų kiaulpienių rūšių). Tokių taksonomijos požiūriu sudėtingų genčių yra ir daugiau, pvz.: rasakila, vanagė. Antroji priežastis ta, kad nuolat gausėja svetimžemių augalų rūšių.
Išskiriami 5 savaiminių Lietuvoje aptinkamų induočių skyriai: pataisūnų, asiūklūnų, šertvūnų, pušūnų ir magnolijūnų. Pušūnų (tradiciškai vadinamų ) skyriui priklauso mažiausiai savaiminių rūšių – vos 3: paprastoji eglė, paprastoji pušis ir paprastasis kadagys. Nedaug didesnė ir pataisūnų (7 rūšys) bei asiūklūnų (8 rūšys) skyrių rūšių įvairovė. Kiek daugiau rūšių (24) priskiriama prie šertvūnų (tradiciškai vadinamų tiesiog paparčiais) skyriaus, o daugumą šalies floros (visos likusios rūšys) sudaro magnolijūnų (dar vadinamų , arba augalais) skyriaus augalai.
Iš visų Lietuvos floros augalų didžiausia rūšių įvairove išsiskiria astrinių (dar vadinama graižažiedžių) šeima. Netgi laikantis stambiųjų rūšių koncepcijos, ši šeima vienija apie 130 savaiminių rūšių. Rūšių skaičiumi nuo astrinių nedaug atsilieka miglinių (dar vadinama varpinių) šeima (apie 120 rūšių). Tarp daugiausia rūšių turinčių šeimų taip pat patenka viksvuolinių, erškėtinių, pupinių, bastutinių, gvazdikinių, bervidinių, salierinių, vėdryninių ir gegužraibinių šeimos.
Nors astrinių šeimos rūšių gausu, Lietuvoje rūšių įvairovė, palyginti su visa šeimos rūšių įvairove, gana nedidelė. Iš maždaug 20 tūkst. astrinių šeimos Lietuvoje yra 130 rūšių, kurios sudaro tik 0,65 % viso šios šeimos rūšių skaičiaus. Jeigu panagrinėsime švendrinių šeimą, kuri iš viso vienija 15 rūšių, o Lietuvos florai būdingos 2 jos rūšys, nesunkiai apskaičiuosime, kad mūsų šalyje paplitusios rūšys sudaro 13 % visų šeimos rūšių. Vis dėlto kai kurių šeimų rūšių gausa rodo tam tikras šalies floros sąsajas su kitais regionais. Pvz., pupinių, salierinių ir notrelinių šeimų augalai būdingi šilto klimato kraštams.
Kai kurios augalų , panašiai kaip ir šeimos, iš kitų išsiskiria rūšių gausa. Iš visų Lietuvos floros augalų genčių (jeigu neskaičiuosime smulkiųjų kiaulpienės genties rūšių) bene daugiausia rūšių turi viksvos gentis – beveik 70, paskui – plūdės, vanagės, rasakilos, lipiko, sidabražolės, ožrožės, vėdryno ir kitos gentys.
Savaiminę krašto florą sudaro autochtoninės ir alochtoninės rūšys. Autochtoninėmis rūšimis vadinamos tokios, kurių kilmės kraštas yra minima teritorija, šiuo atveju – Lietuva. Mūsų šalies flora tokių rūšių turi nedaug, jos atsirado jau poledynmečiu ir vadinamos neoendemais. Lietuvoje paplitę neoendemai yra pajūrinė linažolė, baltijinis pūtelis, Gorskio pūtelis, didžioji kelerija. Absoliuti dauguma kitų savaiminių augalų rūšių iš kitų regionų į mūsų kraštą savaime pateko tik nuslinkus ledynams, t. y. įvairiais vėlyvojo pleistoceno arba holoceno laikotarpiais. Atsiradus ir plečiantis žemdirbystei, drauge su žmonėmis ir kultūriniais augalais plito kai kurios vadinamos piktžolės. Šios grupės augalų rūšys kartais taip pat priskiriamos prie savaiminių, bet pastaruoju metu juos vis labiau linkstama priskirti prie augalų grupės, nes jų plitimas tiesiogiai susijęs ne su gamtiniais veiksniais, bet su žmonių veikla.
Nors dauguma ankstesniems laikotarpiams būdingų augalų dėl klimato pokyčių seniai išnyko, Lietuvos florą paįvairina keletas užsilikusių rūšių, pvz., arktinio laikotarpio reliktai beržas keružis ir pelkinis vikšris. Prie borealio laikotarpio reliktų grupės priskiriama ežerinė slepišerė, ežerinė lobelija, pražangiažiedė plunksnalapė. Šių rūšių augalų aptinkama šalies šiaurėje ir šiaurės rytuose. Šilto subborealio laikotarpio reliktų, pvz., stačiosios dirsės, randama tik pietinėje Lietuvos dalyje.
