Lietuvos samanų (pagal sisteminę nomenklatūrą, šį augalų skyrių reikėtų vadinti brijūnais) įvairovė gana gerai ištirta, nors kone kiekvienais metais randama dar neaptiktų rūšių. Šalyje užregistruotos 335 rūšių lapsamanės (sisteminis pavadinimas – brijainiai), priklausančios 32 šeimoms ir 111 genčių. Prie lapsamanių priskiriami kiminai (35 rūšys) ir žaliosios samanos (300 rūšių). Savitą grupę sudaro kerpsamanės (maršantijainių klasė), kurių šalyje užregistruota apie 110 rūšių. Taip pat šalyje aptinkama 3 rūšių ylvaisainių klasės augalų, kurie kartais išskiriami į atskirą ylvaisūnų skyrių. Sprendžiant iš samanų rūšių paplitimo gretimose valstybėse, Lietuvoje dar gali būti aptikta kelios dešimtys šios grupės augalų rūšių.
Samanos – labai svarbūs daugelio ekosistemų komponentai. Jos auga beveik visų tipų buveinėse, o kai kur, pvz., aukštapelkėse, yra vyraujantys augalai. Itin didelė samanų įvairovė šlapiuose ir pelkėtuose miškuose, žemapelkėse.
Kerpsamanės dažniausiai įsikuria kitų augalų neužimtose vietose: ant pliko drėgno dirvožemio, medžio kamienų, pūvančios medienos, akmenų. Miškuose ir pelkėse jos dažniausiai įsiterpia tarp kitų samanų, kartais sudaro ištisines vejas arba sąžalynus.
Bene dažniausia Lietuvoje kerpsamanių rūšis – paprastoji maršantija. Ji auga labai įvairiose buveinėse: miškuose, žemapelkėse, upių pakrantėse, dažnos daržuose, soduose, šlapiuose dirbamuose laukuose, ant takų, net šiltnamiuose.
Daug kerpsamanių želia ant medžių kamienų. Dažniausios iš jų – dvišakė skirstė, puošnioji blakstienė. Itin didele kerpsamanių įvairove pasižymi pūvanti mediena. Nemažai kerpsamanių, pvz.: dėmėtoji frulanija, lancetinė tiesmė, plunksninė pliusnė, aptinkamos tik senuose miškuose ir laikomos tokių miškų indikatorinėmis rūšimis.
Gausiausia yra dirvožemyje augančių lapsamanių grupė, prie kurios priskiriama apie 250 rūšių. Maždaug pusė dirvožemyje augančių lapsamanių įsikuria miškuose. Dažniausios Lietuvos miškų lapsamanių rūšys yra purioji dvyndantė, atžalinė gūžtvė, paprastoji šilsamanė, tribriaunė kerėža, vingialapė kemsa ir kt.
Pelkėse aptinkama apie 50 rūšių žaliųjų samanų ir 29 rūšių kiminų. Būdingiausios aukštapelkių samanos yra pelkinė tranšė, durpyninis gegužlinis, Magelano kiminas, siauralapis kiminas, smailusis kiminas ir kt. Žemapelkėse samanų, ypač žaliųjų, įvairovė didesnė. Dažniausios žemapelkių rūšys – pelkinė dygutė, žvilgančioji veltenė, žvaigždinė auksotė, tarpinė drepanė.
Užregistruota 70 rūšių samanų, augančių pievose, tačiau jų įvairovė labai panaši į pelkių ir miškų samanų įvairovę. Dažniausios šių buveinių rūšys yra dirvoninė kėnutė, palminė junetė, garbanotoji kerėža.
Smėlynuose įsikuria tik 20 rūšių samanos, tačiau šio tipo buveinėse jos auga beveik nuolat. Dažniausios yra balkšvoji trumpė, paprastoji rausvutė, žilsvasis gegužlinis, dirvoninė širmūnė, stoginė minkštūnė.
Iš beveik 70 rūšių samanų, augančių vandens telkiniuose ir jų pakrantėse, tik šiurkščialapė ežerė ir kelių rūšių nertvinių šeimos samanos yra tikrieji vandens augalai.
Gana didelė pažeisto dirvožemio samanų įvairovė. Tokiose vietose dažniausiai įsikuria brijinių, dvyndantinių ir potijinių šeimų samanos. Dauguma pliko dirvožemio samanų yra smulkios ir trumpaamžės.
Ant medžių žievės aptinkama apie 70 rūšių samanų. Didžioji jų dalis nelaikoma tikraisiais , nes gali augti dirvožemyje. Dažniausios epifitų rūšys yra tikroji garbuonė, ilgalapė kreivadantė, puošnioji šepšė, juostuotoji šepšė.
Ant akmenų augančias samanas, vadinamas , kurių užregistruota apie 50 rūšių, galima suskirstyti į dvi grupes. Vienos įsikuria ant karbonatinių uolienų, kitos – ant kristalinės kilmės akmenų. Dauguma epilitinių samanų retos arba labai retos. Dažniausios šios grupės rūšys yra pailgoji grimija, blakstienotoji hedvigija, ilgalapė sukutė.
Daugiausia Lietuvoje aptinkama dažnų rūšių samanų (90). Labai dažnų, išplitusių visoje šalies teritorijoje ir įsikuriančių įvairių tipų buveinėse, nedaug, tik 27 rūšys. Maždaug ketvirtadalis lapsamanių rūšių yra retos, o 62 – labai retos.
