Svetimžemiais vadinami iš kitų kraštų kilę ir dėl žmonių veiklos į teritorijas, kuriose jie anksčiau neaugo, patekę augalai. Visi svetimžemiai augalai priklausomai nuo to, kada čia pateko, skirstomi į dvi grupes: archeofitus (kurie su žmonėmis arba dėl žmonių veiklos į šalį pateko iki 1500) ir (patekusius po 1500). Ši data siejama su svarbiais geografiniais atradimais, prasidėjusia pramonės plėtra ir įvairių prekių gabenimu iš kitų žemynų. Dabar Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 550 rūšių adventyvinių augalų ir apie 90 rūšių archeofitų.
Archeofitai į Lietuvą, kaip ir į kitus kraštus, pateko drauge su žmonėmis iš pietinių regionų ir yra tiesiogiai susiję su žemdirbystės plitimu. Dėl to nemažą dalį šios grupės augalų sudaro dirbamų laukų piktžolės. Dauguma jų kilę iš Viduržemio pajūrio regiono ir Pietvakarių Azijos. Dalis archeofitų grupės augalų ankstyvaisiais žemdirbystės raidos laikotarpiais galėjo būti auginami kaip maistiniai, bet vėliau juos išstūmė geresni augalai.
Savitą archeofitų grupę sudaro specializuotosios tam tikrų kultūrinių augalų piktžolės. Jų sėklos dažnai būna labai panašios į atitinkamų kultūrinių augalų sėklas. Pvz., ruginių dirsių grūdai panašūs į rugių grūdus, avižos netikšės ir tuščiosios avižos grūdai – į sėjamųjų avižų grūdus. Tokios piktžolės, matyt, plito drauge su atitinkamų kultūrinių augalų grūdais kaip sunkiai išvalomos priemaišos. Prie specializuotųjų piktžolių taip pat galima priskirti dirvines rauges, dabar labai retomis tapusias dirvines ir nelabąsias svidres.
Adventyvinius augalus pagal patekimo būdą galima suskirstyti į dvi sąlygines grupes: atsitiktinai patekusius ir tikslingai žmonių įvežtus auginti, bet vėliau sulaukėjusius ir augančius be žmogaus priežiūros (kad ir kaip žmogus stengėsi juos išnaikinti).
Atsitiktinai iš svetimų kraštų patenkančių augalų sėklų atvežama su grūdais arba kitais augalininkystės produktais (kaip priemaišų), su iškasenomis, kailiais ir vilnomis, prikibusių prie daiktų ir drabužių. XIX a. ir XX a. pradž. nemažai jų patekdavo su balastiniu laivų gruntu. Užregistruota ir tokių augalų, kurių sėklos į Lietuvą pateko su kriauklėmis (jos buvo vežamos kaip paukščių lesalo papildai), akmens anglimis, kultūrinių augalų sėklomis.
Sulaukėja įvairiais tikslais auginami augalai. Didžiausią dalį tikslingai įvežtų ir savaime plintančių sulaukėjusių svetimžemių augalų sudaro dekoratyviniai žoliniai augalai, krūmai ir medžiai, pvz.: dygliavaisis virkštenis, bitinė sprigė, kanadinė rykštenė, kaukazinis šilokas, baltauogė meškytė, uosialapis klevas, raudonasis ąžuolas ir kt. Mažesnę dalį sudaro sulaukėję vaistiniai, techniniai, pašariniai, maistiniai ar kitų grupių augalai. Dar kelių rūšių sulaukėję augalai, pvz., smulkiažiedė sprigė, rasotasis puikūnas, buvo auginami botanikos soduose.
Kelių dešimčių rūšių adventyviniai augalai į šalį patenka įvairiais būdais. Vienose vietose jie įsikuria kaip atsitiktinai įvežti, kitur sulaukėję auga tarp pasėlių, želdynų arba gėlynuose. Pvz., tarp įvežamų kukurūzų kaip priemaišos dažnai pakliūva purpurinio sukučio sėklų. Šios rūšies augalai neretai išauga iš sėklų, kurios patenka su šiukšlėmis iš sodų ir gėlynų.
Sparčiai plintantys adventyviniai augalai vadinami invaziniais. Dabar Lietuvoje paplitę arba tebeplinta apie 70 rūšių invaziniai augalai. Vieni jų, pvz., kanadinė konyza, įsitvirtina tik pažeistose buveinėse, o vėliau, atsikuriant augalų bendrijoms, išnyksta aplinkai nepadarydami aiškiai pastebimos žalos. Deja, dauguma invazinių augalų ne tik sparčiai plinta, bet ir įsikuria įvairiose buveinėse, jas smarkiai pakeičia arba net visai sunaikina. Aplinkai pavojingais laikomi maždaug 30 rūšių invaziniai adventyviniai augalai: Sosnovskio barštis, uosialapis klevas, gausialapis lubinas, smulkiažiedė sprigė ir kt.
