Lietuva yra Rytų Europos vakariniame pakraštyje. Šioje lygumoje driekiasi keletas stambių ir jas skiriančių . . Toliau į rytus plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis – tai Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios (Medvėgalis – 234 m, Šatrija – 228 m, Girgždūtė – 228 m). neviršija 80–100 m. Nuo Žemaičių aukštumos ją skiria aukštokas (iki 130 m absoliučiojo aukščio) Endriejavo , pietuose pereinantis į neaukštą (60–80 m absoliučiojo aukščio), tačiau labai raiškų Vilkyškių gūbrį. Rytinėje Žemaičių aukštumos pusėje nusidriekusi plati Rytų Žemaičių plynaukštė, siekianti Dubysos upę. Čia absoliutusis aukštis kur kas didesnis – iki 120–160 m. Šiaurėje prie Žemaičių aukštumos šliejasi Ventos vidurupio žemuma, pakilusi iki 80 m.
Labiau į rytus Žemaičių aukštuma pereina į kelių dalių Vidurio Lietuvos žemumą. Šiaurėje plyti Mūšos–Nemunėlio žemuma (40–60 m aukščio). Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos gūbrio (absoliutusis aukštis 70–80 m), tęsiasi Žiemgalos žemuma (30–50 m). Piečiau Mūšos–Nemunėlio žemumos, šiaurės–pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40–50 m), o pietinė aukštesnė (50–70 m). Panemunėje Nevėžio žemuma driekiasi vakarų link. Tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50–70 m. Kairėje Nemuno pusėje plyti Užnemunės žemuma (60–80 m aukščio).
Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa gūbriai. Vakarinėje žemumos pusėje nutįsę Radviliškio (115–125 m), Šeduvos (115–125 m), Baisogalos (110–135 m), Grinkiškio (105–125 m), Krakių (90–100 m), Ariogalos (90–100 m) gūbriai; pietinėje – Vilkijos (80–90 m), Domeikavos (70–80 m); rytuose – Lapių (80–100 m), Kulvos (90–105 m), Veprių (80–105 m), Vidiškių (80–90 m), Kavarsko (90–105 m), Anykščių (95–112 m), Viešintų (110–120 m), Adomynės (95–100 m) gūbriai. Pietinę Vidurio Lietuvos žemumos dalį supa Šilavoto (110–125 m), Veiverių (80–95 m), Igliškėlių (115–125 m), Liudvinavo (110–127 m), Kalvarijos (115–123 m) gūbriai.
Į rytus ir pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka pakopa, siekianti 140–150 m absoliutųjį aukštį. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių (130–150 m), kuri pietinėje dalyje ties Širvintomis praplatėja ir pažemėja. Čia absoliutusis aukštis siekia tik 110–130 m. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti Nemuno vidurupio–Neries žemupio plynaukštė. Ji neplati, tačiau gana aukšta. Absoliutusis aukštis siekia 110–140 m. Užnemunėje ji žemesnė – 110–125 m.
Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio–Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas, kurį Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumas. Pietvakarinėje Baltijos aukštumų dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausias Baltijos aukštumų taškas – Pavištyčio kalva (282 m). Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu. Nemuno ir Neries tarpupyje esančios Dzūkų aukštumos paviršius dar įvairesnis. Čia daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų – masyvų ir juos supančių moreninių lankų. Aukščiausi Čižiūnų, Daugų, Pivašiūnų, Aukštadvario, Beižonių, Laičių moreniniai masyvai. Juos supantys lankai žemesni, o kalvos stambesnės. Aukščiausias Dzūkų aukštumos taškas – Gedanonių (Gaidžio) kalnas (242 m). Aukštaičių aukštumą sudaro keletas stambių pakilumų, kartais vadinamų aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš visų pusių apsuptos buvusiais ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė. Aukščiausias Aukštaičių aukštumos taškas – Piliakalnis, esantis į pietus nuo Tauragno ežero (245 m) .
Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į Pietryčių smėlėtąją lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš ar , o vietomis pasitaiko ir . Lygumoje gausu pelkėtų ir . Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose – (dubakloniuose) – tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai. Bezdonių, Rūdninkų, Varėnos, Marcinkonių apylinkėse smėlis vietomis supustytas į aukštas kopas.
Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtosios lygumos iškyla aukščiausios Lietuvos aukštumos – Švenčionių ir Medininkų. Tai didelės, Baltarusijoje dunksančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – 289 m aukščio Nevaišių kalnas. Medininkų aukštuma šiaurėje turi nedidelį kyšulį – Buivydžių aukštumą, taip pat joje yra aukščiausias Lietuvos taškas – Juozapinės kalnas (294 m). Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos , kurios lietuviškoji dalis vadinama Eišiškių plynaukšte. Jos aukštis siekia 180 m.
Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje palei Dysnos upę, Didžiasalio ir Tverečiaus apylinkėse, įsiterpęs nedidelis Dysnos lygumos kampas. Šios lygumos aukštis siekia 140 m.
Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių. yra Neries vidurupyje ir žemupyje, Nemuno vidurupyje, Dubysos ir Nevėžio vidurupyje ir žemupyje, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos vidurupyje, Vilnios, Merkio ir Jiesios žemupyje. Gilių slėnių esama ir prie upelių, įtekančių į didžiąsias upes: Peršekės, Verknės, Strėvos, Mituvos, Luokesos, Laumenos, Musės, Šušvės ir kitų.
Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis tesiekia 99 m. 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % – banguotas reljefas ir 50 % – kalvotas. Lygesnis paviršius paplitęs Vidurio ir Vakarų Lietuvoje, įvairesnis – Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje.
