Paviršiaus nuogulos nulėmė Lietuvos dirvožemių įvairovę. Dirvožemiai susidarė ant mineralinių (daugiausia moreninių, limnoglacialinių, fliuvioglacialinių, aliuvinių, eolinių) ir biogeninės kilmės (pelkinių) dirvodarinių nuogulų. Mineralinių uolienų vyraujanti mechaninė sudėtis (dirvožemio dalelių dydis) – tai priemolis, priesmėlis, smėlis ir molis. Šiose uolienose nevienodai esti karbonatų ir augalams reikalingų medžiagų. Karbonatingiausios yra Vidurio Lietuvos žemumos dirvodarinės uolienos (šiaurėje iki 30 %). Mažiau karbonatų Baltijos aukštumose (10–15 %), dar mažiau Žemaičių aukštumoje ir Pajūrio žemumoje (5–10 %), labai mažai Medininkų aukštumoje. Biogeninės kilmės dirvodarinėse uolienose (žemapelkių ir aukštapelkių durpėse) jų visiškai nėra. Smėlingos dirvodarinės uolienos paplitusios fliuvioglacialinių tėkmių ir seklių limnoglacialinių baseinų vietose (Rytų, Pietryčių ir Pietų Lietuvoje, Užnemunėje, Karšuvos lygumoje ir Pajūrio žemumoje). Priesmėlingų dirvodarinių uolienų yra Medininkų, Baltijos ir Žemaičių aukštumose. Lengvi ir vidutiniai priemoliai vyrauja Žemaičių aukštumoje, Vidurio Lietuvos ir Žiemgalos žemumose. Sunkių priemolių ir molio yra Karšuvos, Užnemunės lygumose, Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštėje, Dysnos lygumoje ir Mūšos–Nemunėlio žemumoje. Durpių ir puveningų dirvodarinių uolienų turtingi Žuvinto, Rėkyvos apyežeriai, Tyrulių duburys ir kitos buvusių limnoglacialinių baseinų vietos.

Ant dirvodarinių uolienų, veikiant fiziniams, cheminiams ir biogeniniams procesams (jaurėjimui, velėnėjimui, išplovimui, pelkėjimui), susidarė skirtingi dirvožemiai. Pietų ir Pietryčių Lietuvos smėlingose dirvodarinėse uolienose susidarė smėlžemiai ir jauražemiai. Medininkų, Švenčionių, Baltijos ir Žemaičių aukštumose, kur labai įvairūs dirvožemiai, vyrauja išplautžemiai ir balkšvažemiai. Rytų Žemaičių ir Vakarų Aukštaičių plynaukštėse, be išplautžemių, dažni ir rudžemiai, ypač žemesnėse vietose. Mūšos–Nemunėlio, Karšuvos ir Užnemunės lygumose, kur moreninį priemolį dengia plonas smėlio sluoksnis, susiformavo palvažemiai. Sausesnėse vietose aptinkama ir rudžemių. Sunkaus priemolio ir molio dirvodarinėse uolienose susidarė šlynžemiai. Nemuno ir Minijos deltoje ir užliejamų upių salpose formuojasi salpžemiai, o naujai susidarančiose upių salose ir išnyrančiose pakrantėse – pradžiažemiai. Žemapelkėse ir aukštapelkėse susidarė durpžemiai.

Lietuvos dirvožemių danga gana marga, išskyrus lygumas ir plynaukštes. Labai vienodo ir vienodo margumo dirvožemiai užima apie 50 % Lietuvos ploto. 20 % teritorijos užima margokos dirvožemių dangos plotai, 14 % – margos ir 16 % – labai margos. Dirvožemių danga margiausia Baltijos aukštumose. Paviršiaus nelygumai, dirvodarinės uolienos, dirvožemio tipai ir ūkininkavimo sąlygos lemia dirvožemių eroziją. Intensyviausia ji Lietuvos aukštumose, kur didelė vertikali ir horizontali reljefo sąskaida. Medininkų aukštumoje nuardyti dirvožemiai apima iki 10 % ploto, Žemaičių aukštumoje – 25 %, Švenčionių aukštumoje – iki 40 %, Baltijos aukštumose – per 50 %. Žemumose nuardytų dirvožemių yra tik 4 %, o plynaukštėse – iki 10 %.

Remiantis dirvodarinių uolienų ir dirvožemių tipų paplitimu ir jų suardymo laipsniu, išskirtos 4 Lietuvos dirvožemių zonos ir rajonai. Vakarų Lietuvos dirvožemių zonoje yra 6 rajonai, Vidurio Lietuvos – 5, Baltijos aukštumų – 8, Rytų Lietuvos – 3. Skirtingose dirvožemių zonose gerokai skiriasi žemės ūkio naudmenų našumo balai. Didžiausi jie Vidurio Lietuvos dirvožemių zonoje, mažiausi – Rytų Lietuvos.