Dabartinį Lietuvos paviršių formavo ir tebeformuoja įvairūs geomorfologiniai procesai. Pagrindinis veiksnys – slenkantys ir tirpstantys . Pasikartojantys apledėjimai suformavo (sustūmė) Lietuvos aukštumas. Ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga () sudaro didžiąją dalį kalvoto aukštumų ir gausių reljefo. Čia vyrauja smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai ir moreninis priemolis.
Ties ledyno padu akumuliuota morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio nuogulos. Dugniniai moreniniai dariniai paplitę plynaukštėse ir žemumose.
Tirpstant ledynui, tvenkėsi gausūs baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi , seklesnėse – smėlis. Išdžiūvusių baseinų vietoje plyti plačios lygumos, aptinkamos plynaukščių pakraščiuose ir žemumose. Tekėję tirpsmo vandenys suraižė ledą ir jame suklojo daug nešmenų. Ledynui sutirpus iš sąnašų paviršiuje susidarė sudėtingi gūbriai () ir kepalo formos kalvos (). Šių darinių yra Nevėžio žemumoje, Aukštaičių ir Žemaičių aukštumose. Ledynu tekėję tirpsmo () vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (). Plačiausia zandrų juosta yra smėlėtoje Pietryčių lygumoje. Nykstant apledėjimui, ir dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo ((), sudarydami daugybę daubų ir duburių. Daugelyje jų ligi šiol tyvuliuoja taisyklingos ovalo formos ežerai ir ežerėliai, kai kurie jų uždurpėję.
Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė () procesai. Jų metu susidarė plačios lėkštašlaitės , . Intensyviausiai kriogeniniai procesai performavo Medininkų ir Švenčionių aukštumas, Eišiškių .
Išdžiūvusių seklių limnoglacialinių baseinų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas . Didžiausi tokių kopų masyvai susidarė smėlėtoje Pietryčių lygumoje ir buvusiose limnoglacialinių baseinų deltose: Jonavos, Kazlų Rūdos, Viešvilės apylinkėse. Dabar intensyviausiai smėlis išpustomas ir supustomas , kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 m. Kuršių nerijoje yra keletas ruožų, kur ligi šiol procesai performuoja reljefą – tai ruožas tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos.
Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Sekindamos ežerus ir gilindamos savo , upės sudarė gilius ir plačius slėnius.
Rytų ir Pietryčių Lietuvoje upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje terasų mažiau – nuo trijų iki keturių. Upių gabenami nešmenys poledynmetyje suformavo didelę Nemuno–Minijos deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvos teritorijoje.
Upių slėniuose susidarė palankios sąlygos procesams. Požeminiams vandenims išplovus smulkžemį, susidaro amfiteatro formos reljefo įdubimai. Jų dugnas pašlapęs, čia gausu .
Dėl Baltijos jūros vandens lygio svyravimų susidarė keletas terasų. Dvi iš jų yra aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi – žemiau. Vykstant litoraliniams procesams, susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma.
Vandens lygio svyravimai paveikė ir Lietuvos . Daugelis jų turi kelias ežerines terasas. Rytų Lietuvoje yra net keturios ežerinės terasos.
Intensyviai Lietuvos reljefą performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Šiaurės Lietuvoje tirpsta negiliai esantys klodai. Vykstant karstiniams procesams, susidaro gilios, kartais net keliolikos metrų, stačiašlaitės . Stambesnių smegduobių dugne tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias iš jų – Kirkilų.
Poledynmečiu Lietuvos aukštumose, upių slėnių prieigose labai intensyviai vyko procesai. Jie suformavo daugybę ir , kurios ilgainiui virto . Erozinius procesus paspartino ir intensyvi .
Poledynmetyje nuslūgus ežerams ir nusekus požemio vandenims, reljefo pažemėjimuose prasidėjo procesai. Didžiausi pelkynai dabar yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose.
