Lietuvos gyventojai grybus mėgsta ne tik valgyti, bet ir rinkti. Populiarios grybų šventės ir parodos. Grybavimas yra maloni ir naudinga laisvalaikio leidimo forma. Grybingais metais tūkstančiai miestelėnų traukiniais, autobusais ir lengvaisiais automobiliais traukia į miškus. Vieni renka grybus savo malonumui ir maisto racionui paįvairinti bei papildyti, o kiti surinktus grybus parduoda supirkėjams arba patys prekiauja pakelėse ar turgavietėse.
Prieškario Lietuvoje valgomųjų grybų daugiausia suvartota savo krašte, bet šiek tiek parduota ir į užsienį. 1943 (karo metais) supirkta 1156 t grybų. Sovietiniais metais švieži ir džiovinti grybai buvo superkami rajonų vartotojų kooperatyvų sąjungos grybų supirkimo punktuose. Juose švieži grybai buvo apverdami ir susūdomi statinėse, po to perdirbinėjami konservų fabrikuose: dažniausiai marinuojami, o maža dalis sudedama į šiupinius. 1946–1990 kasmet supirkta nuo 40 t iki 800 t grybų, o kai kuriais metais supirktas rekordiškas kiekis: 1960 – 1230 t, 1974 – 1000 t, 1977 – 1380 t. Nuo 1960 dalį grybų pradėta eksportuoti į užsienį. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, per pastaruosius keliolika metų gerokai padidėjo grybų vartojimas. Kai kuriuose 
regionuose, ypač Pietų ir Pietryčių Lietuvoje, už grybus ir uogas gaunamos pajamos beveik prilygsta ar yra net didesnės nei pajamos už medieną (1998 vien iš Varėnos r. miškų supirkta 3000 t grybų už 23 mln. Lt, o vietinės urėdijos už parduotą medieną gavo beveik perpus mažiau pajamų). Grybų rinkos plėtrai didelės įtakos turėjo išaugęs jų eksportas į Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Skandinaviją ir kitas Europos šalis. Pastaraisiais metais labai padidėjo grybų importas iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Didžioji dalis iš šių šalių importuotų grybų reeksportuojama į Vakarų Europą.
Oficialiais duomenimis, per pastaruosius 8 m. kasmet Lietuvoje superkama nuo 0,45 tūkst. t (sausringais 2002) iki 3,87 tūkst. t (2001) grybų (žr. lentelę), vidutiniškai apie 2,2 tūkst. t grybų, kurių vertė siekia apie 25 mln. Lt. Daugiausia superkama voveraičių (80–99 % visų grybų; 1997 – 2135 t, 1998 – 2811 t), baravykų (0,5–24,5 %; 1997 – 198 t, 1998 – 362 t), žalsvųjų baltikų (iki 5 %, 1997 – 128 t) ir makavykų (iki 3,5 %, 1997 – 87 t), gerokai mažiau kitokių grybų – gudukų, šilbaravykių, ūmėdžių, piengrybių, bobausių (1998 – 1,8 t, 1999 – 1,6 t) ir briedžiukų. Pateikiami statistikos duomenys tiksliai neatspindi tikrovės. Kiek grybų surinko ir suvalgė Lietuvos žmonės – tiksliai nežinoma. Manoma, kad šalies gyventojai kasmet surenka 6–16 tūkst. t ir savo reikmėms suvartoja iki 3–10 tūkst. t (vienas žmogus vidutiniškai po 1–3 kg).
Grybautojai surinktus grybus parduoda grybų supirkėjams, o šie – grybų perdirbimo įmonėms. 1999 veikė 616 įregistruotų grybų ir uogų supirkimo punktų 14 rajonų. Priklausomai nuo sezono, rinkos svyravimų ir vaisiakūnių kokybės supirkimo punktuose už kilogramą šviežių baravykų mokama po 7–20 Lt, voveraičių – 3–15 Lt, bobausių – 2–2,5 Lt (džiovintų – 25–30 Lt).
Stambesnių įmonių, kurios verčiasi grybų ir kitų miško gėrybių supirkimu, perdirbimu ir prekyba, yra kelios dešimtys, vien Dzūkijoje – apie 10 bendrovių. Jose dirba po 30–250 darbuotojų, o sezono metu laikinai dirba iki 500 žmonių. Vietiniai ir importuoti grybai rūšiuojami, valomi, fasuojami ir įvairiais būdais ruošiami maistui. Stambesnėse įmonėse per sezoną perdirbama 1–2 tūkst. t grybų. Apie 80–90 % produkcijos eksportuojama į užsienį (žr. lentelę). Kai kurios šios krypties įmonės užsiima ir papildoma veikla, pvz., gamina medinę fasavimo tarą (krepšelius, dėžutes). Grybų verslu besiverčiančias Lietuvos įmones vienija Miško grybų ir uogų verslininkų asociacija (2003 vienijo 10 įmonių).
Grybai maistui ruošiami švieži, virti, kepti, užšaldyti (iki –60 °C), džiovinti, sūdyti, marinuoti, troškinti kartu su daržovėmis. Kulinarijoje plačiai vartojami džiovintų grybų miltai, jų dedama į sriubas, padažus, mėsos ir daržovių patiekalus. 2004 Vilniaus parduotuvėse 500 g pintinėlė šviežių baravykų kainavo 17 Lt, voveraičių ir makavykų – po 9,5 Lt (Vokietijos parduotuvėse – nuo 4 EUR).
