Manoma, kad Lietuvos miškuose per metus gali užaugti 40–50 (70) tūkst. t valgomųjų grybų. Kadangi dėl kenkėjų, ligų ir kitų priežasčių patiriami 30–50 % nuostoliai, eksploataciniai ištekliai gali sudaryti 20–35 tūkst. t. Komerciniu požiūriu reikšmingiausių grybų (10–15 rūšių) derlius Lietuvoje gali siekti 10–17 tūkst. t per metus. Vidutinis derlingumas – 15–20 kg/ha sausosios masės, tik nepalankiais metais jis svyruoja nuo 1–6 kg/ha, o ypač palankiais – iki 40 kg/ha. Tikrinio baravyko šviežių vaisiakūnių derlingumas tinkamose vietose gali būti 50–125 kg/ha, valgomosios voveraitės – 18–50 kg/ha, tačiau paprastai šių grybų būna gerokai mažiau. Grybų derlius ne kiekvienais metais vienodas. Jį dažniausiai lemia klimato sąlygos (drėgmė, temperatūra) ir biologinės grybų rūšių savybės (derėjimo periodiškumas). Masinio grybų derėjimo ciklai kartojasi kas 2–10 metų. Labai grybingi metai būna kas 7–10, vidutiniškai grybingi – kas 3–5, negrybingi – kas 5–7 metai. Labai dideli baravykų derliai Lietuvoje buvo 1957, 1964, 2001 metais.

Pavasarį (nuo balandžio vidurio ir gegužę) auga bobausiai, briedžiukai. Vasarą (nuo birželio vidurio) pradeda derėti dauguma valgomųjų grybų. Rugsėjo viduryje pasirodo žalsvasis (žaliuokė) ir juosvažalis baltikas, gluosninė kreivabudė. Daugiausia grybų Lietuvoje dygsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais.

Grybingiausios teritorijos yra rytų ir pietryčių Lietuvoje Dainavos (Gudų), Rūdninkų, Labanoro ir Pabradės giriose, Kazlų Rūdos miškuose, Žaliojoje ir Šimonių giriose. Grybingi Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių, Biržų, Alytaus, Jurbarko, Tauragės ir Plungės r. miškai. Skirtingose augavietėse grybų paplitimas ir derlingumas nevienodas. Daugiausia jų auga sausuose ar vidutinio drėgnumo spygliuočių miškuose, ypač pušynuose ar eglynuose su beržais ir ąžuolais, gerokai mažiau – užpelkėjusiuose miškuose, pievose ir pelkėse.