Lietuvoje aptikta daugiau kaip 20 tūkst. bestuburių rūšių. Gausiausia bestuburių grupė yra vabzdžiai – ne mažiau kaip 15 tūkst. rūšių. Iš vabzdžių gausiausi drugiai: jų esama apie 2250 rūšių. Kauno Zoologijos muziejuje sukaupta didžiausia šalyje drugių kolekcija, šiek tiek mažesnė – Vilniaus universiteto zoologijos muziejuje.

Apie 1000 drugių rūšių priskiriama prie didžiųjų – makro drugių, iš kurių įspūdingiausi visi dieniniai ir daugelis naktį aktyvių drugių. Lietuvoje gyvena 124 rūšių dieniniai drugiai, pats puošniausias iš jų – machaonas.

Kaip ir kitų dieninių drugių, machaono krūtinė ir pilvelis liekni, ilgi, galva maža. Priekinės kojos su ilgais plaukeliais, jais drugys valosi antenas. Machaono sparnas 26–35 mm ilgio, užpakaliniai sparnai su uodegėlėmis. Puikiai suderintos juoda ir geltona spalvos, užpakalinių sparnų vidiniame pakraštyje ryški rausva „akis“, Vikšrai iš pradžių juodi, su raudonom karputėm, vėliau žali su juodais žiedais, kurių kiekviename yra po 6 gelsvai rausvas dėmeles. Žiemoja lėliukės.

Kartais pirmieji drugiai pasirodo balandžio ar gegužės pradžioje, tačiau gausiausi birželio–liepos mėnesį. Rugpjūtį daug retesni. Pirmosios generacijos vikšrai vystosi gegužę–birželį, antrosios liepą–rugpjūtį, kartais – ir rugsėjį. Minta įvairiais skėtiniais augalais: kmynais, krapais, laukinėm morkom, kartais rūtom.

Ši rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Ypatingas mūsų krašto drugys – juodasis apolonas. Jis paplitęs kalvotoje Žemaitijoje, kur gegužės mėnesį skraido ieškodamas jam peržydėjusių rūtenių. Šio pavasarinio augalo lapais minta juodųjų apolonų vikšrai. Lietuvoje įprasti drugiai – kopūstinis, griežtinis baltukas, aušrelė. Ropinis, stepinis, gudobelinis baltukas iš pietų atskrenda tik vasaros pradžioje. Kai kurių rūšių drugiai mūsų klimato sąlygomis neišgyvena, dažniausiai juos sunaikina šaltos žiemos.

Gana paprasti ir visiems gerai pažįstami pleštekių, arba nimfalijų, šeimos drugiai.

Pleštekės, arba nimfalijos – tai vidutinio dydžio arba stambūs, ryškiaspalviai dieniniai drugiai. Jų galvos apvalios, akys plikos. Antenos ne ilgesnės kaip pusė priekinio sparno. Priekiniai sparnai trikampiai, platūs, su lanku išlenktu priekiniu kraštu.

Pasaulyje žinoma 7000, Europoje – 217, Lietuvoje – 59 šios šeimos rūšys. Kai kurie iš šių drugių aktyvūs nuo ankstaus pavasario, nes išsiritusieji rudens pradžioje sėkmingai peržiemoja. Tokios yra spungės, dilgėlinukai, šeiriai. Kilnioji vaiva ir puošnioji vaiva (arba vaivadrugiai) išsiskiria ypatingu metaliniu sparnų žvilgesiu. Dalis šios šeimos rūšių drugių keliauja. Vasaros pradžioje pasirodo drugiai admirolai, atkeliavę iš Šiaurės Afrikos ar Pietų Europos. Admirolai, usninukai į Lietuvą atskrenda ne kasmet, o tik jiems palankiomis vasaromis. Šiai šeimai priklauso ir keliolika rūšių perlinukų, šaškyčių – dažniausiai miškuose aptinkamų drugių.

Satyrų sparnus beveik visada puošia akį primenančios apskritos dėmelės.

Melsvių (mėlynukų) šeimos drugiai nedideli, tačiau atkreipia dėmesį ryškiais vienspalviais (auksinukai) ar švelniai pasteliniais (melsviai) sparnais.

Tarp pačių įspūdingiausių drugių visada minimi sfinksai – ilgais siaurais sparnais, dideliais pilveliais, dažniausiai naktį aktyvūs stambūs drugiai. 

SFINKSAI. Lietuvoje žinoma apie 20 rūšių sfinksų, tačiau tikri Lietuvos gyventojai yra tik keli sfinksai, kiti atkeliauja iš Pietų Europos ar, kaip antai oleandrinis sfinksas, net iš Šiaurės Afrikos. Oleandrinių sfinksų mūsų krašte pagauta tik keletą kartų. Kai kada jie nutupia ant vasarą į kiemą išneštų oleandrų ir čia sudeda kiaušinėlius. Taip sfinksas aptiktas ir Lietuvoje, prie Kėdainių. Jo vikšrai išauginti iki suaugusio drugelio. Didžiausias Lietuvoje aptinkamas drugys – kaukolėtasis sfinksas, kuris vasaros viduryje labai retai atklysta iš Afrikos. Iki 11 cm pločio sparnus turintis storapilvis drugys taip pavadintas dėl kaukolės formos ornamento ant nugarėlės. Kaukolėtasis sfinksas deda kiaušinėlius ant bulvių stiebų, kuriuos labai mėgsta iki 13 cm ilgio užaugantys stori jo vikšrai. Iki rudens iš lėliukių spėję išsiristi drugiai išskrenda į Afriką, o likusieji žiemoti visi sušąla. Panašus likimas ir kitų vasaros pradžioje į Lietuvą atskrendančių sfinksų: ilgaliežuvio, vijoklinio, pietinio. Ypatingi kamaniniai sfinksai, kurių pilvelis trumpas ir storas, o sparnai nedideli ir beveik permatomi. Nektarą iš žiedų jie čiulpia nenutūpdami, plazdėdami ore. Viena įprasčiausių sfinksų rūšių – pušinis sfinksas. Jo priekiniai sparnai 3,5–4 cm ilgio, rusvai pilki, su medžio žievės raštus primenančiais marguliais. Patelės kiaušinėlius deda ant pušų spyglių. Vikšrai pasirodo liepos–rugsėjo mėn.

Įdomi ir gausi naktinių drugių šeima – meškutės. Ilsėdamosi sparnus jos suglaudžia stogeliu. Meškučių pilvelis stambus, plaukuotas. Meškučių šeimos drugiai dažniausiai pastebimi miškuose, miško pievose, jų sparnai spalvoti, pilvelis ir krūtinė gana stambūs. 

Drugių sprindžių pavadinimas susijęs su jo vikšro judėjimo būdu: jis eina tarsi sprindžiais – užpakalinę kūno dalį pritraukdamas prie priekinės. Lietuvoje žinoma daugiau kaip 300 sprindžių rūšių. Viena įdomiausių – žiemsprindžiai. Vėlai rudenį galima pamatyti skraidančių žiemsprindžių patinėliai. Tuo tarpu patelės sparnų neturi. Tikėtina, kad tai joms padeda slapstytis žolėje, miško paklotėje ir nesušalti.

Neįprasti drugiai – maišuočiai. Jų Lietuvoje yra apie 20 rūšių. Maišuočių vikšrai gyvena nameliuose, sulipdytuose iš įvairių šapelių, žolių, žievės gabalėlių.

Didelė ir gausi mažųjų – mikro drugių grupė, kurią sudaro labai smulkūs vabzdžiai.

Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 3600 rūšių vabalų. Kai kurie jų, kaip antai arktinis žygis, mūsų krašte gyvena nuo paskutinio ledynmečio. Prieš maždaug 6000 metų Lietuvos teritorijoje vešėjo plačialapių lapuočių miškai – ąžuolynai, liepynai, o juose gyveno daug elniavabalių, mėšlavabalių ir kitų vabalų. Vėliau, orams ėmus vėsti ir sumažėjus lapuočių miškų, dalis vabalų pasitraukė į pietus. Dabar mūsų krašte gausu pietinės vabalų formos gyvūnų. Beje, įsigalint žemės ūkiui, naujiems javams bei suklestėjus prekybai, paplito žalingi vabalai, gadinantys ir naikinantys maisto produktus ir daiktus: įvairūs kailiavabaliai, milčiai, juodvabaliai, kolorado vabalai. Kolorado vabalai pirmąkart mūsų krašte pasirodė 1956. Dabar jie – įprasti bulvių kenkėjai.

Vabalų įvairovė didelė, tačiau daugelio smulkių, savitoje aplinkoje – puvenose, dirvožemyje, vandenyje – gyvenančių rūšių net nepastebime. Žinomiausi dideli, įdomių formų ir spalvų, atvirose vietose gyvenantys vabalai. Vienas didžiausių ir rečiausias yra paprastasis elniavabalis.

Paprastasis elniavabalis – vienas didžiausių vabalų: jo kūnas būna net 7 cm ilgio. Į akis krinta elnio ragus primenantys patinų žandai. Patelės tokių žandų neturi. Elniavabalis – senų ąžuolynų gyventojas, aktyvus prieblandoje ir naktį. Jam gyvuoti būtini seni ąžuolų stuobriai, kurių žievės plyšiuose patelės deda kiaušinėlius, o pūvančioje medienoje 5–6 metus vystosi lervos ir lėliukės. Elniavabalis visada buvo retas. Žinomas entomologas Alfonsas Palionis 1937 rašė Kauno ąžuolyne stebėjęs besigrumiančius du elniavabalio patinus. Paskutinis gyvas elniavabalis Lietuvoje aptiktas 1959 prie Garliavos (Kauno r.). Piečiau esančiose valstybėse elniavabaliai gyvena, todėl tikėtina, kad jie kada nors į Lietuvą sugrįš.

Dažni grambuoliai – labai dideli paprastieji, vasariniai, miškiniai, grikinukai. Per Lietuvos teritoriją eina šiaurinė margojo grambuolio  paplitimo riba.

Margasis grambuolys – vienas gražiausių Lietuvos vabalų. Jo kūnas 3–4 cm ilgio, antsparniai padabinti marmuriniu piešiniu. Skraido birželio–liepos mėn. vakarais ir prieblandoje. Skrenda į šviesą. Suaugę vabalai maitinasi pušelių spygliais, ąžuolų, karklų lapais. Dirvoje (ypač smėlyje) patelė sudeda iki 40 kiaušinėlių. Čia augančios ir 3–4 metus gyvenančios lervos graužia įvairių medžių šaknis. Šios rūšies vabalų pasitaiko Kuršių nerijoje, Nemuno, Merkio ir Neries smėlėtose terasose. Margasis grambuolys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Lietuvoje gyvena daugiau nei 600 rūšių trumpasparniai. Dažniausiai tai nedideli pailgi vabaliukai, kurių kieti antsparniai dengia tik 2 pirmuosius pilvelio narelius. Gyvena puvenose, po medžių žieve, dirvožemyje. Po trumpasparnių antsparniais yra tikri sparnai, todėl šie vabalai gana gerai skraido. Puikiai skraido ir vandenyje gyvenančios dusios, kurių Lietuvoje yra apie 100 rūšių. Jos, ypač jų lervos, yra plėšrios. Čia pat, vandens telkiniuose, galima rasti degutvabalių (2 rūšys), įvairių kūdravabalių, mauravabalių, dumblavabalių.

Mūsų krašte gyvena apie 300 rūšių plėšrių vabalų žygių, apie 70 rūšių spragšių, apie 50 rūšių boružių, 120 rūšių ūsuočių, 270 rūšių lapgraužių.

Jonvabalių Lietuvoje aptinkamos tik 2 rūšys. Tai plėšrūs vabalai. Jų patinėliai gerai skraido. Patelės primena lervutes, jų pilvelio galiniuose segmentuose yra šviečiančių ląstelių, kurios naktį švyti ir privilioja patinėlius.

Daug žalos mūsų miškams pridarančių kinivarpų šeimai priklauso apie 60 rūšių vabalai. Tai įvairūs karnagraužiai, poligrafai, balangraužiai, šakagraužiai, tifografai ir žievėgraužiai.

Iš kitų vabzdžių grupių gausiausi plėviasparniai (per 3000 rūšių), dvisparniai (apie 2000 rūšių), lygiasparniai (1000 rūšių), blakės (600 rūšių). Lietuvoje aptikta apie 70 rūšių lašalų ir 62 rūšys žirgelių.

Žirgeliai. Be kitų kūno sandaros ypatumų, labiausiai įsimena didelės, facetinės, beveik visą galvos paviršių užimančios tarsi iš daugelio korio akelių sudarytos žirgelio akys. Šių akelių gali būti nuo 10 000 iki 30 000. Tokios akys žirgeliams būtinos – jie yra plėšrūs, ore vabzdžius medžiojantys gyvūnai, tad pastabumas užtikrina medžioklės sėkmę. Kai kurių rūšių didieji laumžirgiai savo auką pamato už 30–40 m. Tokios akys padeda išvengti juos medžiojančių plėšrūnų atakų.

Žirgelių skrydis sunkiai suvokiamas – ilgasparnis vabzdys gali skraidyti išdarinėdamas įvairiausius piruetus, sustoti ore, lengvai sklandyti nevirpindamas sparnų. Unikalus kai kurių rūšių žirgelių gebėjimas skristi atbulomis. Skrisdamas žirgelis gali skirtingai judinti atskiras sparnų poras ar net atskirus sparnus. Per sekundę sparnus jis suvirpina iki 30 kartų. Didžiausias žirgelio greitis – apie 50 km per valandą. To jam pakanka medžiojant. Žirgeliai yra plėšrūs. Įdomu stebėti, kaip jie sklando virš vandens ir pievų žvalgydamiesi grobio – skraidančių uodų, mašalų. Kai kurių rūšių žirgeliai juos stveria nuo žolių lapų, tačiau paprastai grobis gaudomas ore. Stambieji žirgeliai medžioja aukštai, net prie medžių viršūnių. Jų grobis gali būti nemenkas: gaudo net drugelius ar smulkesnių rūšių žirgelius. Patelės, kurioms kiaušinėliams suformuoti reikia daug energijos, dažnai būna kanibalės. Savo grobį žirgeliai sugraužia skraidydami, tik didžiausius vabzdžius įveikia tupėdami ant augalų ar sausų šakų. Kartais manoma, kad žirgeliai gali būti pavojingi medunešėms bitėms. Tačiau tokie atvejai labai reti ir didelės įtakos bitininkystei nedaro.

Žirgeliai aktyvūs šviečiant saulei. Jeigu ją ilgiau užstoja debesys, žirgeliai tupi ant augalų ir laukia – tada juos galima stebėti iš arti ir fotografuoti. Yra ir tokių rūšių žirgelių, tarkim, žaliasis laumžirgis, kurie skraido vakarais, gana vėsiu oru.

Žirgeliai turi nemažai priešų – pakliūva į vorų tinklus, daug jų sugauna paukščiai, ypač varnėnai, kukučiai. Tačiau pats geriausias žirgelių medžiotojas – sketskalis. Ne kartą teko stebėti, kaip virš kirtavietės rugpjūčio vidury sukasi sketskalių šeima (5–6 paukščiai) ore be perstojo stvarstė žirgelius, čia pat plėšė, mėtė jų sparnus ir rijo vabzdžius.

Niekas smarkiai nepakenkė žirgeliams – jie gyvena šimtus milijonų metų. Tiesa, užteršus vandenį, juos nesunku praretinti – juk kiaušinėliai dedami į vandenį, čia išsirita pirminės ir tikrosios lervos, kurios neriasi net 10 kartų.

Yra ir labai negausių grupių: auslindų – 3, tarakonų – 5, kabasparnių – 2, blusų – 15 rūšių.

Šiuo metu Lietuvoje žinoma per 200 rūšių voragyvių. Šiai grupei priklauso ir erkės, kurių kelios rūšys pavojingos žmogui: siurbdamos kraują erkės gali apkrėsti encefalitu, borelioze, arba Laimo liga. Niežinės erkutės gyvena odoje, kur išgraužia takus. Nuo niežų ypač kenčia lapės, magutai, jais gali užsikrėsti ir žmonės.

Jūroje ir gėluose vandenyse gyvena vėžiagyviai. Pavasarį balutėse randama gama primityvių skydvėžių, kurie joms išdžiūvus žūsta. Tačiau jų kiaušinėlius gali išnešioti vėjas. Kiaušinėliai išlieka gyvybingi iki 15 metų ir tinkamomis sąlygomis gali pradėti vystytis.

Mūsų vandenyse gausu mažų, iki keleto milimetrų dydžio, vėžiagyvių. Iš jų žinomiausios dafnijos ir ciklopai. Jūroje aptinkama prie įvairių kietų paviršių prikibusių balanuso „gilių“, kurias daug kas palaiko moliuskų kiauteliais. Iš aukštesniųjų vėžiagyvių Lietuvos ežeruose gyvena poledynmečio reliktai mizidai, taip pat daug gėlavandenių ir jūrinių šoniplaukų. Paplitę ir plačiažnyplis bei siauražnyplis vėžiai. Neseniai mūsų vidaus vandenyse bandyta įveisti didelių žymėtųjų vėžių. Prieš keletą metų ėmė sparčiai plisti praktinės reikšmės neturintys margieji vėžiai. Baltijoje ir net Kuršių mariose vis dažnesni apželtkojai krabai.

Plėtojami moliuskų tyrimai. Vandenyje jų rūšių negausu, vyrauja dvigeldžiai – perluotės, bedantės ir pilvakojai – kūdrinukės, ritininės sraigės ir kt. Daug daugiau pilvakojų moliuskų gyvena sausumoje: tai įvairūs šliužai ir kriaukles turinčios sraigės. Labiausiai paplitusi vynuoginė sraigė,  atvežta į Lietuvą daugiau kaip prieš 200 metų. Šiuo metu ji yra svarbus verslo objektas. Kasmet iš Lietuvos eksportuojama keletas šimtų tonų vynuoginių sraigių produkcijos.