Kai kurių rūšių medžiojamiems gyvūnams ir jų būklei nemažai dėmesio skyrė jau XVI–XVII a. kronininkai. Daugiausia tuo metu rašyta apie stumbrus ir jų medžioklę, taurus, lokius, laukinius arklius, tarpanus. XVIII a. daug tyrimų atliko ir knygas apie Lietuvos gyvūnus parašė Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Jundziłł), Žanas Emanuelis Žiliberas (Gilibert), Liudvigas Heinrichas Bojanus (Bojanus), Eduardas Karolis Eichvaldas (Eichwald).

Eichvaldas 1830 pateikė pirmųjų duomenų apie Lietuvos drugius. 1901 Elederis (Elleder) aprašė 380 drugių rūšis. Vėliau vabzdžius, ypač drugius, tyrė Janas Priuferis (Jan Pruffer), Alfonsas Palionis, Petras Motiekaitis, Ričardas Kazlauskas.

XVII a. Gabrielis Žončinskis (Rzączynski) aprašė 170 Lietuvoje ir Lenkijoje gyvenančių paukščių rūšių, pateikė duomenų apie kai kurių rūšių gausą. XIX a. paukščių tyrimus Lietuvoje atliko Konstantinas Tyzenhauzas, Vladislavas Tačanovskis (Taczanowski), XX a. – Tadas Ivanauskas, Frydrichas Tišleris (Tischler), Antanas Vaitkevičius, T. Zubavičius, vėliau – Ekologijos instituto, universitetų, saugomų teritorijų darbuotojai ir ornitologai mėgėjai.

Išsamesni gyvūnų tyrimai Lietuvoje pradėti tik XX a., ypač atgavus Nepriklausomybę. Prof. Tado Ivanausko ir kitų gamtininkų iniciatyva nemažai duomenų apie Lietuvos gyvūniją paskelbiama užsienio spaudoje, leidžiami specialūs žurnalai bei knygos. 1922 pradėjo veikti Kauno zoologijos muziejus, tapęs svarbiu gyvūnų tyrimo centru. 1929 pradedami žieduoti paukščiai. Nuo 1937 aktyviai tiriamas Žuvinto rezervatas.

Prof. Tadas Ivanauskas

Tadas Ivanauskas gimė 1882 gruodžio 16 d. Lydos apskrityje, Lebiodkos dvare netoli Vosyliškių miestelio. Baigė Varšuvos gimnaziją, vėliau – Sorbonos ir Peterburgo universitetus. Nuo mažų dienų nuoširdžiai mylėdamas gamtą, jai pašventė visą gyvenimą.

1918 iš Peterburgo atvykęs į Lietuvą, Musteikos kaime įkūrė pirmą šiame krašte lietuvišką mokyklą ir kartu aktyviai pildė savo zoologijos rinkinius.

Dvidešimtieji metai – ne tik nepriklausomos valstybės gyvenimo, bet ir mokslo, visuomeninės veiklos pradžia. Buvo kuriamas Kauno universitetas, į Lietuvą grįžo daug inteligentų. Jautėsi visuotinis pakilimas, žmonės rodė didelę iniciatyvą. Tradicija tapo medelių sodinimo, inkilų kėlimo šventės.

Ryškiausia prof. Tado Ivanausko veikla – jo įkurti mokslo ir švietimo centrai. Pirmasis – 1919 įsteigtas Kauno zoologijos muziejus, kurio pagrindas buvo Tado Ivanausko tėvo rinkiniai ir paties profesoriaus daugelį metų rinktos kolekcijos. Nemažą muziejaus fondų dalį sudarė Lietuvoje rinkti eksponatai, nes atidarytam muziejui daug kas dovanodavo įvairių sumedžiotų ar rastų gyvių. Iš kiekvienos kelionės, važiuodamas net ne mokslo reikalais, Ivanauskas ką nors parveždavo muziejui. Ypač daug eksponatų buvo surinkta per trijų mėnesių ekspediciją Brazilijoje, vėliau – Turkmėnijoje, Azerbaidžane ir Sibire. Į paskutinę savo ekspediciją už poliarinio rato Tadas Ivanauskas keliavo būdamas aštuoniasdešimties. Jis buvo vienas iš Kauno universiteto steigėjų. Visą savo gyvenimą profesorius dėstė įvairiose aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose.

1929 jo pastangomis įsteigta Ventės rago žiedavimo stotis, 1937 – Žuvinto rezervatas, Kauno zoologijos sodas. Visiems Lietuvos žmonėms žinoma jo sodyba Obelynė, kurioje buvo sukauptas vertingas medžių ir krūmų rinkinys. 1929 Ivanauskas su kolegomis ėmėsi Lietuvoje naujo verslo – įsteigė kailinių žvėrelių fermą. Ji turėjo būti pavyzdinė, nes Europoje ir Amerikoje tokios fermos buvo ne naujiena. Žmones reikėjo išmokyti auginti kailinius žvėrelius.

Be visų kitų veiklos barų, minėtinos prof. Tado Ivanausko knygos ir daugybė straipsnių. Pradėjęs 1921, jis rašė ir leido knygas visą gyvenimą. Iš jų išminties sėmėsi ne viena karta.

Prof. Tadas Ivanauskas mirė 1970 birželio 1 d., palaidotas Tabariškių kapinėse netoli Obelynės.