MAMUTAS  – tolimas dramblių giminaitis, gyvenęs šaltose poledynmečio stepėse. Nors mamutai buvo paplitę iki pietinės Europos, jų su Afrikos drambliais nesieja artimi giminystės ryšiai. Mamutams daug artimesni dabartiniai Azijos drambliai. Žinoma, ūgiu jeigu jie neprilygsta mamutams, tačiau daug kur, ypač Pietų Sibire ir Pietinėje Europoje, rasta ir žemaūgių mamutų liekanų. Mūsų įsivaizduojami didieji stepiniai mamutai gyveno šiek tiek seniau, ankstyvojo ledynmečio laikais, ir buvo tikrai milžiniški, pvz., Sibire, Lenos deltoje 1799 rastas vienas didžiausių – daugiau nei 3 m aukščio, – Adamso mamutas. 1957 Vilniuje, Antakalnyje, aptikto mamuto liekanos rodo jį buvus tokio pat dydžio. Šis žvėris turėjo 3 m ilgio iltis.  20 m gylyje rasta apie 40 jo kaulų ir gerai išsilaikęs krūminis dantis. Daugiausia apie mamutus sužinota iš Sibire rastų, įšale gerai išsilaikiusių jų liekanų. Kai kurie žvėrys taip gerai išsilaikę, kad buvo galima ne tik ištirti jų griaučius, audinius, bet padaryti gauruoto kailio iškamšas. Pasakojama,  kad patys drąsiausieji netgi mėgino paragauti daug tūkstantmečių „šaldytos“ mamutų mėsos.

Mamutas buvo gerai prisitaikęs gyventi atšiauriomis sąlygomis: jo kūną dengė ilgas kailis, kauburiuoti krūminiai dantys sėkmingai „malė“ šiurkščius to meto tundrų augalus. Ilgų ilčių (vadinamų durklais) galai buvo lenkti į vidų – kai kurie paleontologai mano, kad jais mamutai žarstydavo sniegą ir po juo rasdavo pakankamai maisto.