Prieš 20 metų Lietuvoje užregistruotos 293 paukščių rūšys, dabar jų priskaičiuojama iki 340. Kai kurie paukščiai Lietuvoje pastebėti tik kartą, kiti užsuka reguliariai. 207 rūšių paukščiai Lietuvoje peri arba yra perėję. Apie 60 rūšių paukščiai pas mus žiemoja ar gali žiemoti, kai kurie – tik žiemoja.
Sėsliai gyvena tik kelių rūšių paukščiai – kurtiniai, tetervinai , jerubės ir jau išnykusiomis laikomos žvyrės. Palyginti sėslios yra kurapkos, tačiau kartais jos įveikia gana tolimus atstumus.
Kurtinys – senų šviesių miškų, dažniausiai pušynų, gyventojas. Kadaise Lietuvoje jų būta daug, dabar likę vos keletas šimtų Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos rajonuose. Tai stambus paukštis: patinas gali sverti 5 kg, patelė – gerokai mažiau. Patinas nors ir nespalvingas, bet gana puošnus: jo pabarzdėje styro plunksnų kuokštas, akis juosia rausvi plikos odos antakiai, o ilgas tvirtas uodegos plunksnas per tuoktuvių ritualą paukštis išskleidžia it vėduoklę. Kurtiniu šis paukštis pavadintas dėl keistos savybės: giedodamas pavasarinę giesmę, jis trumpam apkursta. Patelės peri ant žemės, todėl nemažai jų žūva lapių ir mangutų nasruose.
Tetervinas. Iš šešių Lietuvoje gyvenančių vištinių būrio paukščių rūšių tetervinai – vieni gražiausių ir balsingiausių: jų tuoktuvių ritualai geru oru girdimi per porą kilometrų. Lietuvoje tetervinai mėgsta pamiškes, senas užželiančias biržes, aukštapelkes. Kuo pelkė atviresnė, tuo geriau: lesinėdami ant žemės, paukščiai gali pastebėti tykančius pavojus. Idealios vietos tetervinams – pelkės su smėlio kalvomis (Čepkeliuose, Rytų Lietuvoje). Nemėgsta jie ištisų miško masyvų, o jeigu juose ir gyvena, maisto ieškoti skrenda į laukus. Pamiškių, papelkių laukuose ir 
dirvose šiuos paukščius galima pamatyti dažnai, ypač rudenį, besniegę žiemą ar pavasarį. Čia tetervinai ieško virškinimui reikalingų akmenukų, taip pat lesa želmenis, grūdus ir kitokį augalinį bei gyvąjį maistą. Kai kur Dzūkijoje nuo seno tetervinai skrisdavo į grikienas, kitur – į kitas ražienas. Žiemą, be spanguolių, žalių žemės augalų, jie randa daug beržo žirginių. Todėl dažnoje pelkėje ar retmiškyje galima iš toli pastebėti plikuose medžiuose juoduojančius tetervinus. Tetervinai ne tokie slapūs kaip kurtiniai. Patelės vienos peri ir augina jauniklius.
Nuo žemės pabaidyti tetervinai kyla triukšmingai. Sparnų galais pykšėdami į medžių šakeles, jie bemat pakyla ir nutolsta. Nusileidę sprunka pėsti. Skrendantis tetervinas, ypač patinas, atrodo keistai: ilgas, sparnai palyginti trumpi. Tetervinas gana baikštus ir pastabus, o perinčios patelės taip pasitiki savo slėpininga raiba spalva, kad nekyla nuo lizdo net žmogui priėjus per porą žingsnių. Toks patiklumas ne visada būna palankus – perinčios patelės tampa lapių, kiaunių ar mangutų grobiu, o su jomis žūva ir visa dėtis. Matyt, tuo galima paaiškinti keistą patinų ir patelių santykį, nes žiemą dešimties paukščių pulke dažnai būna 6–7 patinai ir 3–4 patelės. Patinai labiau nukenčia tuoktuvių metu ir kitais metų laikais, nes vištvanagiai juos medžioja su ypatingu azartu.
Tetervinai gana dažnai poruojasi su kitų artimų rūšių paukščiais: žinomi tetervino ir kurtinio mišrūnai, kuriuos prof. Tadas Ivanauskas pavadino gargatūnais, tetervino ir fazano, tetervino ir žvyrės, tetervino ir virbės.
Dauguma mūsų paukščių keliauja: vieni nenuskrenda toliau kaip iki Viduržemio jūros, kiti žiemą praleidžia visai netoli, vos užtikę vietas, kur nebūna ištisos sniego dangos. Kai kurie sparnuočiai skrenda net į Afriką. Lietuvos nacionaliniai paukščiai – baltieji gandrai – keliauja gana toli. Afrikos pakrantėse žiemas praleidžia juodosios, upinės ir mažosios žuvėdros, Šiaurės Afrikoje žiemoja erelis žuvininkas. Europoje žiemoja visi keliaujantys vandens paukščiai, nemažai ir plėšriųjų.
BALTASIS GANDRAS. Baltieji gandrai keliauja vis apsistodami poilsio ar maitintis, tad visą kelią įveikia per 2–3 mėn. Žiedavimo duomenimis, Lietuvos gandrai skrenda gana saugiu keliu: iš pradžių tiesiai į pietus ir, aplenkę Karpatų kalnus, per Ukrainą pasieka Bulgariją, kur apsistoja ilgesniam laikui, maitinasi ir ilsisi. Toliau per Mažąją Aziją (Turkiją) traukia iki Sinajaus pusiasalio ir vėl ilsisi. Afrikoje jų kelias vingiuoja virš Nilo slėnio iki didžiųjų šio žemyno ežerų – Viktorijos, Tanganikos. Kai kurie paukščiai čia jau lieka žiemoti, kiti pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką.
Į Pietų Afrikos Respubliką žiemoti nuskrenda šelmeninės kregždės. Tokie, regis, silpni paukščiai kaip pečialindos (sveriančios iki 10 g) keliauja iki Centrinės Afrikos.
Nemažai šiaurės kraštų paukščių atskrenda žiemoti į Lietuvą. Labai retai pasirodo medžiokliniai sakalai, raibosios ir baltosios pelėdos. Kiekvieną žiemą mūsų krašte praleidžia bent keletas tūkstančių tundros gyventojų tūbuotųjų suopių, vis dažniau prie neužšąlančių upelių pasirodo vandeniniai strazdai. Kas kelinti metai iš šiaurės atskrenda svirbelių – varnėno dydžio kuoduotų paukščių pulkai.
Jūroje, arčiau ar toliau nuo kranto, žiemoja iš šiaurės atskridusios nuodėgulės antys (dešimtys tūkstančių), ledinės antys, rudakakliai narai, mažosios gagos.
