Atsakingiausias paukščių gyvenimo etapas – perėjimas. Lietuvoje anksčiausiai perėti pradeda kryžiasnapiai.
Kryžiasnapiai – už naminį žvirblį stambesni kikilinių šeimos paukščiai, kurių išskirtinis bruožas – į skirtingas puses nukreipti antsnapio ir posnapio galai. Jaunikliai iki 2–2,5 mėn. turi visai tiesius snapus, vėliau jie panašėja į suaugusių. Tokie snapo formos pakitimai yra paukščių prisitaikymo prie sudėtingo mitybos būdo lukštenant spygliuočių kankorėžius pavyzdys.
Lietuvoje peri 3 rūšių kryžiasnapiai. Pušiniai ir margasparniai kryžiasnapiai čia peri retai, dažniau migracijų metu, egliniai – irgi nepastoviai. Egliniai kryžiasnapiai eglių ir pušų derėjimo metais pradeda perėti sausio mėnesį, per pačius šalčius. Tuo metu patelė negali palikti lizdo. Patinėlis gieda greta medžių viršūnėse ir renka maistą jai bei išsiritusiems jaunikliams. Šių paukščių lizdų aptinkama iki balandžio.
Vasario pabaigoje pradeda perėti krankliai, kovo viduryje – riešutinės, naminės pelėdos, palankiais metais balandžio pradžioje – didieji apuokai, pilkieji gandrai, didieji kormoranai, juodieji strazdai, po keleto dienų – pempės. Pempės parskrenda anksti, paprastai kovo pirmosiomis dienomis.
Pempė – tilvikas, Lietuvoje jai artimi paukščiai yra slanka, perkūno oželis, kuolinga, griciukas ir kt. Visus šiuos paukščius vienija kai kurie „tilvikiški“ bruožai, būdingi ir pempei. Visų pirma į akis krinta ilgokas snapas. Nors pempė nelaikoma tikru ilgasnapiu paukščiu, tačiau jos snapas puikiai pritaikytas žemėje gyvenantiems bestuburiams „medžioti“. Ne mažiau reikšmingos ilgos kojos, kuriomis galima braidyti pabaliuose. Beje, pempė, kaip ir kiti tilvikai, plunksnų sušlapti nebijo, reikalui esant gali net plaukti. Jos snapo ir kojų ilgis neproporcingas, nes lesdama turi gerokai pasilenkti uodegą pakeldama aukštyn. Pempė ne tik gerai skraido, bet ir sparčiai bėga – laukuose jos nepavysi eidamas sparčiu žingsniu.
Pempės kuoduotos, margaplunksnės. Magumo įspūdį sudaro žalsvai juoda viršutinė kūno dalis, juoda pakaklė ir galvos priekinė dalis. Apatinė kūno dalis balta, uodega taip pat balta, su juoda juostele pačiame gale, pauodegys rudas. Maži pempiukai būna pūkuoti, margi, apačia balta.
Išėjus pašalui, pempės suka lizdus, o patinėliai įnirtingai gina savo teritorijas. Labai išradingi jų piruetai ore. Tuo metu dieną ir naktį galima girdėti pempių gyvi! gyvi!, lydimus keisto sparnų virpėjimo. Greitai patelės kojomis ima kasti duobeles. Vienoje vietoje jų būna keletas, tačiau tik vienai lemta tapti lizdu. Pievoje, dirvone ar dirvoje susuktas pempių lizdas neįmantrus – tai gili duobelė, išklota sausais žolių stiebeliais. Lizde paprastai būna 4 molio spalvos kiaušiniai su įvairaus atspalvio tamsiomis dėmėmis. Jie visada pasukti smailiuoju galu į vidų, tad jeigu kas paliečia dėtį, galima pastebėti iš pakeistos kiaušinių padėties.
Pempės per metus peri tik vieną kartą. Tačiau balandį sudėti kiaušiniai labai dažnai sunaikinami, tad pempių lizdai randami gegužę, o kartais – ir birželį. Birželio gale pastebimos pirmosios klajojančios pempės, kurios skrenda dar ne į žiemavietes, bet ieško ramių ir maisto turtingų vietų. Kadangi pempės keliauja ir naktį, matome ne visą migracijos srautą. Antai, spalio gale ar lapkritį į nuleistus žuvininkystės ūkių tvenkinius susirenka pulkai pempių, kurios skrenda iš šiauriau esančių perimviečių. Kada ir iš kur jos atskrenda, galima tik spėlioti.
Mūsų pempės žiemoja Vakarų Europoje, prie Viduržemio jūros. Kartais jos parskrenda antroje vasario pusėje, išskrenda spalio gale. Manoma, kad tai daugiausia laiko Lietuvoje praleidžiantis paukštis keliauninkas.
Balandžio viduryje peri pilkosios varnos, gervės, ima dėti kiaušinius didžiosios antys, pilkosios žąsys. Balandžio pabaigoje pradeda perėti baltieji ir juodieji gandrai, karveliai keršuliai, varnėnai, kuoduotosios zylės.
BALTASIS GANDRAS – įprastas mūsų krašto paukštis. Tiek patino, tiek patelės visos plunksnos baltos, juodi tik sparnai. Snapas ir kojos raudoni. Išsiritę jaunikliai apaugę baltais pūkais, su trumpomis kojomis. Apsiplunksnavusių jauniklių snapas juosvas, kojos blyškiai rausvos. Suaugusio paukščio išplėstų sparnų tarpugalis 2–2,2 m, jis sveria 3–4 kg.
Vakarinėje arealo dalyje į šiaurę baltasis gandras paplitęs iki Jutlandijos pusiasalio, Suomių įlankos, į rytus – iki Ukrainos, Užkaukazės, į pietus – iki Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos. Kita arealo dalis yra Vidurinėje Azijoje. Mūsų gandrai žiemoja Afrikoje, tačiau kartais dalis jų lieka žiemoti Ispanijoje. Tai atviro kraštovaizdžio paukščiai, perintys paprastai prie žmonių. Lizdus dažniausiai iškelia žmonės, kartais susikrauna patys, neretai ant elektros stulpų.
Gandrai peri 2–5 kiaušinius. Peri tiek patinas, tiek patelė. Po 31–34 d. išsirita jaunikliai, kurie lizde praleidžia apie0 2 mėn. Į Lietuvą gandrai atskrenda kovo pabaigoje–balandyje, išskrenda rugpjūčio pabaigoje.
Baltasis gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis.
JUODASIS GANDRAS yra baltojo gandro dydžio, juoda metalo žvilgesio viršutine kūno dalimi ir balta krūtine, pilvu, pauodegiu bei sparnų apačia. Snapas, kojos ir plikos odos žiedas apie akis – raudoni. Jaunikliai išsirita apaugę pilkai baltais pūkais. Suaugęs paukštis sveria apie 3 kg, išplėstų sparnų tarpugalis siekia 1,8–2 m. Tai Lietuvoje įprastas, tačiau nedažnas paukštis. Gyvena miškuose, lizdus krauna ir lapuočiuose, ir spygliuočiuose. Lizdas platus, sukrautas ant horizontalių šakų. Paprastai deda 2–5 kiaušinius, per 30–35 d. Jaunikliai lizduose išbūna apie 2 mėn.
Juodieji gandrai gana atsargūs, vengia triukšmingų vietų bei žmogaus kaimynystės. Jiems gali pakenkti miško kirtimas ar dažnas lankymasis perėjimo ir maitinimosi vietose. Ramiose vietose šie gandrai peri daug metų tame pačiame lizde. Juodojo gandro maistas – žuvys, vabzdžiai ir vandeny gyvenančios jų lervos, varliagyviai, peliniai graužikai. Žiemoja juodieji gandrai Afrikoje. Apie tikslias jų žiemojimo vietas dar mažai žinoma.
Apie balandžio 25 d. paprastai pradeda kukuoti gegutė. Pirmosiomis gegužės dienomis sugrįžta lakštingalos, daugelis nendrinukių, apie gegužės 10 d. parskrenda čiurliai, griežlės. Vėliausi keliautojai – raudongalvės sniegenos, šiaurinės pečialindos sugrįžta vasaros pradžioje.
Per kelis paskutiniuosius dešimtmečius įvyko svarbių Lietuvos paukščių faunos pokyčių. Visų pirma – sustabdytas daugelio paukščių rūšių nykimas. Tačiau kai kurios rūšys (kuoduotasis vieversys, pilkoji starta, antis rudė, mažasis baublys) beveik visiškai išnyko; tokie šių rūšių pokyčiai būdingi visai Europai. Dėl nežinomų priežasčių ženkliai sumažėjo kukučių, žalvarinių. Tačiau nemažėja pelėdų, plėšriųjų paukščių, juodųjų gandrų, gervių.
Gervės dažnos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, perinčias jas galima užtikti laukų krūmynuose, užlietose mažose miško balutėse.
Norėdami apsakyti žmogaus grakštumą, jį dažnai lyginame su gerve. Šis nuostabus paukštis turi ir daugiau ypatumų, dėl kurių žmonės jį myli ir gerbia. Pažįstantys gerves džiaugaisi jų grožiu, skardžiu balsu, dailiais ir ritmingais sparnų mostais. Kažin ar kam nors pakiltų ranka gervei padaryti ką nors bloga.
Gervės plunksnos šviesiai pilkos, tik kakta, snapo pamatas, pagurklis, sprandas ir sparnų galai juodi. Plikos odos lopinėlis pakaušy ryškiai raudonas, skruostai ir kaklo šonai balti. Pradėję skraidyti jaunikliai ryškiai skiriasi nuo tėvų: jų galvos gelsvai rusvos, o balsas – garsus cypsėjimas.
Į Lietuvą gervės atskrenda labai anksti, dažnai dar kovo pradžioje, kai miškuose gausu sniego, o pelkutes dengia ledas. Seniau gervės žiemodavo Pietų Europoje (Ispanijoje) ar Šiaurės Afrikoje. Dabar jos žiemą praleidžia daug arčiau – Vidurio Prancūzijoje ar šiaurrytinėje Vokietijoje. Po savaitės nežinia kuo tą laiką mitusios gervės pradeda skristi į laukus, kur juoduoja pilkos žemės lopiniai ir galima rasti maisto.
Kiekviena gervių pora turi gana didelę teritoriją aplink lizdą. Gervės ne itin draugiškos, todėl nuo vieno lizdo iki kito paprastai būna apie kilometrą. Ėmus didėti gervių skaičiui, jos pradėjo perėti tankiau. Lizde išsiritę jaunikliai visada pešasi tarpusavyje. Savo teritoriją perinčios gervės saugo ypač aršiai – nuo lizdo gali nuvyti ne tik kitas gerves, kranklį ar lapę, bet ir per arti priėjusį briedį ar šerną. Lizdą gervės krauna ant kupsto, pelkėtose vietose ar miško iškilumose. Lizdas paprastas – plokščias, su nedidele įduba. Dėtyje visada būna 2 margi stambūs kiaušiniai, kuriuos apie 30 d. peri patelė. Ji kasdien du kartus išskrenda palesti; tuo metu dėtį šildo patinas, tačiau tai labiau panašu į apsaugą nei į perėjimą. Patinas neturi patelei būdingų perimųjų dėmių ir neskleidžia perėjimui reikalingos šilumos. Išsiritę gerviukai rusvai gelsvi, trumpomis kojomis. 2–3 d. jie būna lizde, po to kartu su tėvais leidžiasi klajoti. Pūkuoti gerviukai gana gerai plaukioja, o paaugę nuo pavojų gelbstisi bėgdami arba priglunda prie žemės ir laukia, kol praeis pavojus. Beje, matydama prie lizdo artėjantį žmogų, perinti gervė susigūžia ir nueina. Patinas lizdą gina labai aršiai. Net visai maži gerviukai moka gana skaudžiai kapotis.
Nors gervės moka gintis, daug jų dėčių ir jauniklių žūva – sunaikina krankliai, lapės, šernai. Ypač daug pavojų gresia sausais metais, kai lizdai atsiduria sausumoje ir būna lengvai pasiekiami bet kokio keturkojo plėšrūno. Suaugę paukščiai priešų gamtoje beveik neturi, nebent naktį nutvertų vilkas.
Maistą gervės randa čia pat, pelkėje ar paraistėje, bet dažniausiai maitintis skrenda į laukus, kur mielai lesa grūdus, želmenis, pernykštes bulves. Rytais ir vakarais gerves galima pamatyti lesinėjančias netoli trobų. Kai palesęs paukštis nuskrenda lizdo link, galite išgirsti iš ten sklindančius garsius pasisveikinimo garsus.
Rugpjūčio pirmąją dekadą gerviukai mokosi skraidyti, o mėnesio viduryje kartu su tėvais išskrenda į laukus. Nuo to laiko beveik visas dienas gervių šeima nesiskirdama praleidžia laukuose, tik nakčiai sugrįžta į pelkes. Ir vėliau laukuose pritapę prie bendrų pulkų, jie visada būna drauge.
Kasmet Lietuvoje peri iki 500 gervių porų, gyvena dar apie 200 vasarojančių paukščių. Tai dažniausiai porų nesudariusios ar lytiškai dar nesubrendusios gervės, susitelkusios į nedidelius pulkelius. Rudenį visos gervės susiburia į didesnius būrius, prie jų prisideda atskridusios iš šaltesnių kraštų ir apie pusantro mėnesio visos ilsisi ramiausiose Lietuvos vietose: prie Žuvinto rezervato, Novaraistyje, Kelmės ir Radviliškio rajonuose esančiuose durpynuose. Iš Lietuvos išskrenda spalio pradžioje, po stiprių šalnų.
Mūsų krašte gausėja erelių žuvininkų. Pirmasis jo lizdas rastas Aukštaitijos nacionaliniame parke 1975. Dabar Lietuvoje peri 40–50 žuvininkų porų. 1987 Čepkelių rezervate pradėjo perėti pirmoji jūrinių erelių pora. Šiuo metu jų populiacija išaugusi iki 70–80 porų. Kadangi jūriniai ereliai dažnai lieka pas mus žiemoti, gamtininkai žiemą juos lesina. Kad jie galėtų čia įsikurti, kasmet iškeliama kelios dešimtys dirbtinių lizdų. Tokiuose lizduose apsigyvena ir juodieji gandrai, kiti plėšrieji paukščiai.
Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos paukščių fauna pagausėjo beveik 100 rūšių. Mokslininkai atranda vis daugiau Lietuvoje iki šiol neaptiktų paukščių rūšių. Daugelio jų plitimas – dėsningas procesas, todėl šios rūšys ilgainiui Lietuvoje paplinta ir tampa įprastos. Kitos būna tik atsitiktinės. Yra tokių rūšių, kurių pasirodymą Lietuvoje sunku paaiškinti – jų paplitimo zona yra toli, o migracijų keliai nesiekia mūsų krašto. Vis dažniau pastebimi iš nelaisvės pasprukę ir spėję sulaukėti svetimžemiai paukščiai.
XX a. Lietuvoje paplito ir perėti pradėjo svilikėliai, dūminės raudonuodegės, remezos, pietiniai purpleliai. Atsitiktinai užskridę pastebėti juodieji grifai, karališkieji ereliai, įvairių rūšių garniai. Lietuvoje aptiktos užklydusios islandinės bei raudonosios antys, rožiniai kirai, stepiniai pelėsakaliai, didieji plėšikai, alkos, bitininkai, baltagurkliai strazdai, keleto rūšių pečialindos, vakarinės, šiaurinės, mažosios startos. Kartais šiltomis vasaromis į Lietuvą atskrenda raudonkojai sakalai. Daugiau kaip 100 metų į Lietuvą nebuvo užskridusios smiltvištės, didieji einiai. Pastebėtos laisvėje plaukiojančios, bet tikrai ne iš laukinės gamtos atskridusios mandarininės antys, amerikinės cyplės, šventasis ibis.
Mokslininkai atranda vis daugiau Lietuvoje iki šiol neaptiktų paukščių rūšių. Daugelio jų plitimas – dėsningas procesas, todėl šios rūšys ilgainiui Lietuvoje paplinta ir tampa įprastos. Kitos būna tik atsitiktinės. Yra tokių rūšių, kurių pasirodymą Lietuvoje sunku paaiškinti – jų paplitimo zona yra toli, o migracijų keliai nesiekia mūsų krašto. Vis dažniau pastebimi iš nelaisvės pasprukę ir spėję sulaukėti svetimžemiai paukščiai.
XX a. Lietuvoje paplito ir perėti pradėjo svilikėliai, dūminės raudonuodegės, remezos, pietiniai purpleliai. Atsitiktinai užskridę pastebėti juodieji grifai, karališkieji ereliai, įvairių rūšių garniai. Lietuvoje aptiktos užklydusios islandinės bei raudonosios antys, rožiniai kirai, stepiniai pelėsakaliai, didieji plėšikai, alkos, bitininkai, baltagurkliai strazdai, keleto rūšių pečialindos, vakarinės, šiaurinės, mažosios startos. Kartais šiltomis vasaromis į Lietuvą atskrenda raudonkojai sakalai. Daugiau kaip 100 metų į Lietuvą nebuvo užskridusios smiltvištės, didieji einiai. Pastebėtos laisvėje plaukiojančios, bet tikrai ne iš laukinės gamtos atskridusios mandarininės antys, amerikinės cyplės, šventasis ibis.
Siekiant kuo daugiau sužinoti apie mūsų paukščius, nuo 1929 jie žieduojami. Nors, be žiedavimo, yra ir kitų paukščių ženklinimo metodų – spalvinimas, įvairiose vietose tvirtinami atpažinimo ženklai, radijo siųstuvėliai, – žiedavimas kol kas lieka svarbiausiu mokslinių tyrimo metodu.
Prof. Tado Ivanausko iniciatyva paukščius imta žieduoti iš pradžių kitų šalių (Prancūzijos, Vokietijos), vėliau – lietuviškais žiedais. Iki šiol Lietuvoje sužieduota apie 3 mln. paukščių, gauta dešimtys tūkstančių pranešimų apie žieduotus, svetimuose kraštuose pasirodžiusius mūsų paukščius. Šie duomenys padėjo nustatyti daugelio jų žiemojimo vietas ir migracijų kelius. Tai svarbu ne tik mokslui, bet ir paukščių apsaugai. Dabar daugiausia paukščių sužieduojama Ventės rage (kasmet vidutiniškai po 100 tūkst.), Kuršių nerijoje, rezervatuose. Daug jų paženklina žieduotojai mėgėjai. Žiedavimo darbus koordinuoja Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje įkurtas žiedavimo centras.
