Svarbiausios Lietuvos savybės priklauso nuo teritorijos geografinės padėties. Lietuva yra vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Teritorijos nuotolis nuo pusiaujo (6100 km) ir šiaurės ašigalio (3900 km) lemia bendrosios Saulės spinduliuotės prietaką: per metus Lietuva jos gauna vidutiniškai 3600 MJ/m2 (pusiaujo sritys – 6000–8000 MJ/m2 ). Antras globalinis veiksnys – vidutinėse platumose vyraujanti vakarų oro masių pernaša, apimanti visą ir dalį . Lietuvos klimato bruožai dar priklauso ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų išsidėstymo, nuo reljefo absoliučiojo aukščio, dirvožemio savybių ir augalinės dangos. Į vakarus nuo Lietuvos plyti Baltijos jūros bei Atlanto vandenyno akvatorijos ir tik nedideli sausumos plotai – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasaliai su salomis. Į rytus kelis tūkstančius kilometrų tęsiasi Eurazijos žemynas. Todėl Lietuvos teritorijoje, nors tai ir pajūrio kraštas, klimatas nėra tipiškas jūrinis. Per metus į Lietuvą jūrinės ir žemyninės kilmės oro masių atslenka beveik po lygiai. Lietuvos teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, klimatas darosi vis labiau žemyninis: didėja metinė ir paros temperatūros amplitudė. Žiemos darosi šaltesnės, ilgiau išsilaiko sniego danga, oras sausėja. Todėl, pavyzdžiui, vidutinė sausio mėn. oro temperatūra Rytų Lietuvoje – apie –5 °C, o pajūryje – tik –1,4 °C.
Lietuvos klimatas apibūdinamas kaip vidutiniškai šaltas, su snieginga žiema. Kritulių iškrinta nemažai visais metų laikais, gausesni jie šiltuoju laikotarpiu. Toks klimatas būdingas vidurinei Rytų Europos daliai. Vakarinio Lietuvos pakraščio klimatas nusakomas kaip vidutiniškai šiltas, nes vidutinė šalčiausio mėnesio oro temperatūra čia aukštesnė už –3 °C. Šis klimato tipas vyrauja Vakarų Europoje. Kai kurie dabartinio Lietuvos klimato rodikliai pateikti lentelėje.
Lietuvos teritorijos klimato rodikliai (1971–2000 duomenys)
Klimato elementas
Skaitmeninis rodiklis
Bendroji Saulės spinduliuotė per metus
3520–3690 MJ/m2
Saulėtų valandų skaičius per metus
1770–1790
Vidutinė oro temperatūra:
metų
nuo 5,8 iki 7,6 °C
sausio mėn.
nuo –1,4 iki –5,2 °C
balandžio mėn.
nuo 5,3 iki 6,7 °C
liepos mėn.
nuo 16,4 iki 17,6 °C
spalio mėn.
nuo 5,9 iki 8,9 °C
Bendrasis debesuotumas (vidutinis metų)
6,7–7,2 balo
Krituliai:
per metus
570–820 mm (apie 44 km3)
šiltuoju laikotarpiu (4–10 mėn.)
410–510 mm
šaltuoju laikotarpiu (11–03 mėn.)
185–325 mm
Vidutinis vėjo greitis per metus
2,7–6,0 m/s
Oro drėgnumas
Dalinis vandens garų slėgis:
žiemą
4–5 hPa
vasarą
14–16 hPa
Santykinis oro drėgnumas:
dieną
70–80 %
naktį
85–90 %
Dienų skaičius per metus su sniego danga
70–105
Dienų skaičius per metus su perkūnija
19–30
Dienų skaičius per metus su lijundra
9–19
Pavyzdžiui, Saulės aukštis virš horizonto Kauno platumoje kinta 47° intervalu. Didžiausias jis birželio 22 (58,5°), mažiausias – gruodžio 22 (11,5°). Daugiausiai saulėtų valandų būna gegužės–rugpjūčio mėn. (po 230–270 val.), o mažiausiai – lapkritį–sausį (po 30–45 val.). Lapkritį–sausį daugiausia apsiniaukusių dienų (vidutiniškai po 17–23 dienas per mėn.), o vasarą tokių dienų būna tik 5–10 per mėnesį.
Šilčiausias mėnuo – liepa (pajūryje – rugpjūtis), šalčiausias – sausis (pajūryje – vasaris). Vidutinė maksimali temperatūra (šilčiausių dienos valandų temperatūra) net tris mėnesius – birželį, liepą ir rugpjūtį – aukštesnė negu 20 °C (pajūryje – tik liepą ir rugpjūtį). Vidutinė minimali oro temperatūra (šalčiausio laiko temperatūra) balandį–spalį yra teigiama (pajūryje – iki lapkričio pabaigos), kitu metų laiku – neigiama. Absoliutus oro temperatūros maksimumas 37,5 °C užregistruotas Zarasuose 1994 07 30, absoliutus minimumas – 42,9 °C Utenoje 1956 02 01.
Šiltuoju metų laikotarpiu (balandį–spalį) iškrinta 60–65 % metinio kritulių kiekio. Vasarą kasmet pasitaiko labai smarkių liūčių, kai per parą iškrinta net 30 mm ir daugiau kritulių. 14–26 dienų per metus siaučia pūgos. Bendra jų trukmė siekia vidutiniškai 90–180 valandų per metus. Yra buvę žiemų, kai pūgos siautėjo net 40 dienų, o Žemaičių aukštumoje – net 55 dienas per metus. Itin stipri ir pavojinga pūga siautė 1982 01 06. Tada vėjo greitis gūsiuose siekė net 20 m/s, o temperatūra nukrito iki –16 °C.
Vidutinis santykinis paros oro drėgnumas per metus kinta 15 % intervalu: mažiausias būna gegužę (vidutiniškai 66–77 %), didžiausias – spalį–vasarį (81–91 %). Vasaros dienomis santykinis oro drėgnumas daug mažesnis negu naktį: popietinėmis valandomis jis sumažėja iki 55–60 %, naktį vėl pakyla iki 85–95 %.
Dažnas reiškinys – rūkas. Žemaičių aukštumoje ir Baltijos kalvyno aukštumose per metus būna atitinkamai 90–105 ir 60–80 rūkuotų dienų, kitur – 40–50. Dažniausiai ir ilgiausiai rūkai tvyro rugsėjį–kovą. Upių slėniuose ir virš ežerų rudens naktimis, kai oras virš vandens labai atvėsta, dažnai susidaro garavimo rūkai. Jie paprastai laikosi tik virš vandens ir gretimose šlapiose pievose. Giedromis ramiomis naktimis gali susidaryti šlaitų ir slėnių rūkai.
Stipriausi vėjai pučia lapkritį–sausį (pajūryje – 6–7 m/s, kitur – 3–5 m/s), o silpniausi – gegužės–rugsėjo mėn. (pajūryje – 4–5 m/s, kitur – 2–3 m/s). Kartais pasitaiko pavojingų, stipresnių kaip 15 m/s vėjų: pajūryje tokių dienų būna vidutiniškai 40–50 (kai kuriais metais net 70), kitur – 10–30. Vidutiniškai kartą per 20 metų vėjo greitis pajūryje gali sustiprėti iki 26–29 m/s, o kartą per 30 metų – net 30 m/s ir daugiau. Itin stiprūs uraganai pajūryje siautė 1951, 1956, 1967, 1993, 1999, 2005 (vėjo greitis gūsiuose siekė net 35–40 m/s). Tokie vėjai padaro daug žalos, labiausiai jie tikėtini šaltuoju metų laiku. Palankiausios sąlygos vėjui sustiprėti iki pavojingos ribos susidaro iš vakarų atslenkančio stiprėjančio užnugaryje. Vyraujanti vėjo kryptis per metus keičiasi. Rudenį ir žiemą daugiausia pučia pietvakarių, pietų ir pietryčių vėjai, vasarą dažnesni vakarų ir šiaurės vakarų.
Staigias orų permainas daugiausia lemia slenkantys atmosferos frontai. Per metus jų gali būti net 160–170. Daugiausia frontų, vidutiniškai po 15 per mėn., praslenka spalio–gruodžio mėn., kai būna intensyviausia ciklonų veikla. Žiemą ryškiausi šiltieji frontai. Tada jie atneša apsiniaukusius orus ir kritulius (, , , ). Vasarą šie frontai retesni, neryškūs, ir tik kas antras jų sukelia lietų. Šaltieji frontai žiemą atneša ištisinį debesuotumą, sniegą, dažnai ir štorminius vėjus. Šio tipo frontai ryškiausi vasarą: 70 atvejų iškrinta kritulių, 20 % jie būna su perkūnijomis. Atmosferos frontai yra pereinamoji zona, skirianti skirtingos kilmės oro mases. Visoje Lietuvos teritorijoje vyrauja vidutinių platumų oro masės (80 %), arktinės sudaro vidutiniškai 18 %, atogrąžų – tik 2 %. Slenkančių oro masių savybės nuolat kinta, todėl jos gali iš vieno tipo virsti kitu. Pavyzdžiui, vasarą į Lietuvą atslinkusi arktinio oro masė per kelias dienas gali įšilti 10–12 °C ir virsti vidutinių platumų žemyninio oro mase. Konkrečių metų orų sąlygos dėl atmosferos cirkuliacijos ypatumų gali gerokai skirtis nuo vidutinių daugiamečių klimato rodiklių.
