Apie klimato svyravimus Lietuvoje galima sužinoti išanalizavus Vilniuje atliktų meteorologinių matavimų duomenis: oro temperatūra čia buvo pradėta matuoti 1770 (duomenys išlikę nuo 1777), krituliai – nuo 1887.
Temperatūros svyravimas
Lietuvoje oro temperatūra 1777–2003 buvo nevienoda. Vidutinė metinė oro temperatūra nuo XVIII a. pab. pakilo apie 1 °C (per XX a. pakilo 0,4–0,5 °C). Per šį laiko tarpsnį ypač atšilo žiemos ir pavasario sezonai (1,5–2,0 °C), o vasaros ir rudens sezonų temperatūra pakilo tik 0,1–0,2 °C. Vėsus klimatas Lietuvoje buvo XVIII a. pab. ir XIX a. pirmajame dešimtmetyje, kai užregistruotos dvi šalčiausios per visą stebėjimų laikotarpį žiemos (pagal 1789 ir 1799 sausį), šalčiausias pavasaris (1785) ir antras pagal šaltumą ruduo (1786). Tik vasarų temperatūra nuo dabartinių beveik nesiskyrė. Tai buvo „mažojo ledynmečio“, prasidėjusio XV a., pabaiga. 1820–1860 Lietuvoje buvo šiltų vasarų laikotarpis, tačiau vėliau šio metų laiko vidutinė temperatūra ėmė kristi, ir XX a. pradž. vasaros Lietuvoje buvo apie 0,6 °C vėsesnės negu XIX a. vid. XX a. pab. vasarų oro temperatūra tapo vėl panaši į XIX a. vid. vasarų temperatūrą. Panašiai keitėsi ir rudens sezonų vidutinė oro temperatūra. Pavasario sezono temperatūros svyravimuose galima išskirti tris šiltus (1815–1836, 1890–1925 ir nuo 1966) ir tris vėsius (1780–1814, 1837–1889 ir 1940–1965) laikotarpius. Žiemos sezono oro temperatūra svyravo labiausiai – amplitudė siekė net 12,5 °C (pavasario – 8,3 °C, vasaros ir rudens – 6,4°C). Ypač atšiaurios žiemos buvo XVIII a. pab.–XIX a. pradž. ir XX a. vid.
Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio žiemos ir pavasario sezonai vėl atšilo. Neseniai užregistruotas unikalus klimato reiškinys – net septynios iš eilės šiltos žiemos (1988/1989–1994/1995). Tokio ilgo anomaliai šiltų žiemų laikotarpio Baltijos regione per pastaruosius du šimtmečius dar nebuvo.
Kritulių kiekio svyravimas
Nemažiau svarbu, ypač praktiniu požiūriu, įvertinti kritulių kiekio svyravimus. Jie liudija agroklimatinių ir ekologinių sąlygų nepastovumą. Metinė kritulių suma Vilniuje po 1887 svyravo 393 mm diapazone, šiltojo metų periodo (IV–X mėn.) – 466 mm, šaltojo periodo (XI–III mėn.) – 282 mm diapazone. Po 1887 buvo trys šlapymečiai: 1897–1906, 1921–1936 ir 1945–1962. Tarp jų – du palyginti neilgi sausmečiai. 1963 prasidėjęs sausmetis, atrodo, tebesitęsia. Dabar vidutinis metinis kritulių kiekis prilygsta šio šimtmečio pradžios kritulių kiekiui, bet yra mažesnis už buvusį trečiajame–ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje. Ryškėja tendencija, kad nuo šio amžiaus vidurio šaltuoju metų laiku kritulių tolygiai gausėja, o šiltuoju – mažėja. Todėl šiltojo ir šaltojo periodų kritulių sumos skirtumas mažėja, t. y. krituliai per metus pasiskirsto vis tolygiau. Tai patvirtina jūrinio klimato požymių ryškėjimą Lietuvoje. Kylant žiemų temperatūrai, atmosfera tampa imlesnė drėgmei, gerėja kritulių susidarymo sąlygos, daugiau iškrinta lietaus pavidalo kritulių, trumpėja sniego dangos slūgsojimo laikas. Šias klimato tendencijas daugiausia lemia visuotinis klimato šiltėjimas ir atmosferos cirkuliacijos pokyčiai. Išanalizavus darinių pasikartojimą paaiškėjo, kad nuo XX a. vid. virš Baltijos jūros regiono šaltuoju metų laiku aktyvėja ciklonų veikla, todėl atplūsta daugiau šiltų ir drėgnų oro masių.
