Šiuo metu Lietuvoje medžiojami 14 rūšių paukščiai:

• Želmeninė žąsis
• Baltakaktė žąsis
• Didžioji antis
• Rudagalvė antis
• Kuoduotoji antis
• Dryžgalvė kryklė
• Rudagalvė kryklė
• Klykuolė
• Laukys
• Kurapka 
• Fazanas
• Slanka
• Perkūno oželis
• Karvelis keršulis

Taip pat leidžiama reguliuoti varninių paukščių, didžiųjų kormoranų skaičių.

DIDŽIOJI ANTIS

Didžioji antis – tai perintis, praskrendantis ir žiemojantis medžiojamas paukštis, paplitęs visuose jam tinkamuose vandenyse.

Didžioji antis – žinoma ančių rūšis su žymiu lytiniu dimorfizmu. Patelės rusvomis plunksnomis, nugaros plunksnos ryškiai rudais pakraščiais, kurie sukuria savotišką raštą. Viršugalvis tamsesnis, galvos šonai šviesūs, už akies tamsi juostelė. Snapas oranžinis, dažnai didelę jo paviršiaus dalį užima rusvas ar juosvas netaisyklingas raštas. Kojos oranžinės, kaip ir patino. Tiek patelės, tiek patinų sparnuose yra mėlyni žvilgantys veidrodėliai. Gaigalas puikuojasi ryškiu vestuviniu rūbu, kurį nešioja nuo rudens iki gegužės pabaigos. Jo galva ir kaklas ryškiai žali, žvilgantys, kaklą puošia siauras baltas žiedas. Krūtinė ir nugaros viršus ryškiai rudi ar kaštoniniai, šonai ir pilvas pilkai balsvi. Pauodegys juodas. Gaigalų antuodegyje yra 2–4 mažos užriestos plunksnelės. Snapas žalsvai geltonas, vienspalvis. Vasaros pradžioje gaigalai išsišeria ir iki rudens būna panašūs į pateles. Tuo metu juos atskirti galima tik pagal ryškesnes snapo, galvos ir krūtinės spalvas.

Didžiosios anties kvaksėjimas ypač girdimas ją pabaidžius. Žiemos pabaigoje patinai ima plonai, spiegiančiai švilpsėti. Skrendančių didžiųjų ančių sparnai „švilpia“, todėl jas galima atpažinti net tamsoje.

Didžioji antis paplitusi visoje Eurazijoje bei Šiaurės Amerikoje. Įkurdina Australijoje ir daugelyje salų. Lietuvoje įprasta visuose vandens telkiniuose, ypač nedideliuose ežeruose, tvenkiniuose su gausia augmenija, upių deltose. Gali perėti drėgnuose miškuose ar miestų vandens telkiniuose. Žiemoti lieka neužšąlančiose upių atkarpose, pašildyto vandens išleidimo vietose, pajūryje. Jų gausu prie Kauno hidroelektrinės užtvankos, Elektrėnų mariose, tačiau negausius pulkelius galima aptikti ir visai mažuose upeliuose, net melioracijos grioviuose. Prieš 50 metų Lietuvoje gyveno apie ketvirtis milijono didžiųjų ančių, dabar jų yra apie 50–60 tūkst. Žiemoja apie 3–4 tūkst. Kasmet per medžioklės sezoną sumedžiojama 10–12 tūkst. šios rūšies ančių.

Susiporuoja šie paukščiai žiemovietėse. Tuo metu galima stebėti labai gražius jų tuoktuvinius žaidimus, lydimus patinų švilpsėjimų ir vandens taškymo. Į perimvietes sugrįžta anksti, dažnai ledui tirpstant. Tuo metu poros laikosi atskirai. Šiaip, patelei padėjus pirmuosius kiaušinius, juo labiau pradėjus perėti, patinai palengva pasitraukia ir susiburia į atskirus pulkelius. Lizdus suka dažniausiai ant žemės, ant kupstų, plaukiojančiose salelėse. Kartais peri senuose varnų lizduose, pelėdų inkiluose, pastatuose, net ant stogų. Kiaušinius patelė deda į duobutę. Vėliau nuo pilvo ir krūtinės ji pripeša pūkų ir prieš skrisdama maitintis jais pridengia dėtį. Dėti pradeda anksti, kartais net kovo mėn. Dėtis būna 10–12 kiaušinių. Vidutiniškai po 24 d. išsiritę jaunikliai greitai palieka lizdą ir seka paskui motiną. Po 8 sav. jie jau skrenda. Maži ančiukai labai vikrūs, gerai nardo ir taip apsisaugo nuo priešų.

Didžiosios anties priešai – vištvanagis ir sakalas keleivis. Perinčias pateles gali sudraskyti lapės, mangutai, katės, audinės. Dėtis dažnai sunaikina varniniai paukščiai, ypač krankliai ir pilkosios varnos.

Didžioji antis – bene vienintelė rūšis, kuriai skirta tiek daug globos ir apsaugos priemonių. Daugelį dešimtmečių Lietuvoje buvo daromos dirbtinės lizdavietės (pinamos iš karklų ir nendrių), žiemą antys lesinamos. Kaip jokia kita rūšis, jos buvo veisiamos fermose ir išleidžiamos į laisvę. Kai kuriais metais į laisvę būdavo išleidžiama po 20–30 tūkst. taip išaugintų ančių. Atlikus jų prisitaikymo prie aplinkos tyrimus nustatyta, kad nelaisvėje išperintos ir užaugintos antys žiemoti išskrisdavo net į Vokietiją, Olandiją ir Prancūziją. Europoje gausu didžiųjų ančių, turinčių spalvinius plunksnų pakitimus, tačiau Lietuvoje tokių pasitaiko retai. Jos laikomos nevisavertėmis ir medžiojamos.

LAUKYS

Šis perintis, migruojantis, kartais žiemojantis paukštis medžiojamas. Jis šiek tiek mažesnis, trumpesnis ir sunkesnis už didžiąją antį. Neblizgios juodos, tik papilvėje šiek tiek blyškesnės plunksnos dengia visą paukščio kūną. Jos visai nepraleidžia vandens, todėl nardantis laukys visada išlieka sausas. Paukščiui išnirus iš vandens, nuo jo plunksnų vanduo nurieda lyg nuo riebaluoto paviršiaus. Laukio kaktoje, virš snapo yra pailga balta neaiškios paskirties odos plokštelė, nors nedidelė, bet matoma iš toli. Ypač ryškiai ji regima vakaro saulėje – tada atrodo, kad paukščio galvoje yra kur kas daugiau baltos spalvos. Su tuo, matyt, susijęs ir šio paukščio vardas. Lietuvoje lauku vadindavo gyvulį balta galva.

Laukio snapas baltas, kumptelėjęs, panašus į gervės. Ypatingos šio paukščio kojos – ilgos, ilgapirštės. Nors laukys – vandens paukštis, daug nardantis ir plaukiojantis, tačiau jo pirštai nesujungti plėvėmis. Ant kiekvieno piršto yra nedidelės pusapvalės plaukiojamosios skiautės, kurios atstoja plėves. Beje, ne mažiau įspūdingi ir šio paukščio nagai – ilgi ir aštrūs kaip skustuvai. Sugautas paukštis jais gali suplėšyti drabužius ar sužeisti žmogų. Perintis laukys nagais atsigina nuo varnų ir net nendrinių lingių.

Šis paukštis paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Pietuose sutinkamas iki Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos. Į šiaurę paplitęs iki Botnijos įlankos, Obės ir Jenisejaus vidurupio. Lietuvoje gana dažnas, peri daugelyje ežerų, ypač žuvininkystės ūkio tvenkiniuose. Dar neseniai Žuvinte susirinkdavo tūkstantiniai laukių pulkai, kurie iš tolo atrodydavo lyg tamsi dėmė ežero paviršiuje. Dabar mažesni jų būriai stebimi Nemuno deltoje, Dusios, Metelių, Drūkšių ežeruose. Dalis laukių žiemoja atviruose vandenyse. Lietuvos laukiai žiemoti skrenda prie Viduržemio jūros ir į Šiaurės Afriką. Daug jų žiemoja Šveicarijoje, Bodeno ežere. Laukiai medžiojami retai, kasmet jų sumedžiojama ne daugiau kaip keletas šimtų. Ribotos laukių populiacijos kaltininkai – dėtis sunaikinantys plėšrūnai, ypač varniniai paukščiai ir lingės, bei medžioklė laukių žiemovietėse.

Pavasarį laukiai sugrįžta anksti, kai ežerus dar daug kur dengia ledas ir vanduo ribuliuoja tik pakraščiuose bei užlietose pievose. Iš pradžių jie gyvena draugiškai, tačiau tai trunka neilgai. Kai tik atsilaisvina visas ežeras, laukiai pasklinda po jį ir ima ginti savo teritorijas. Tada dieną naktį girdisi jų teksėjimas, piksėjimas bei skambus, lyg užgauto sidabrinio plaktukėlio cinksėjimas. Paukščiai žavi savo vestuvinių ritualų pozomis: poros sukiša snapus, ištempia kaklus, sukasi vietoje, purtosi, vaikosi vienas kitą. Iš savo teritorijos jie ypač aktyviai veja svetimus paukščius. Plakdamas sparnais ir taškydamas kojomis vandenį, patinas neria paskui įsibrovėlį, ir šis kaipmat lekia šalin. Triukšmas, vandens purslai ir neįprasti balsai suteikia laukių vestuvėms savitos raiškos.

Palankų pavasarį laukiai perėti pradeda kovo gale ar balandžio pradžioje. Tuo metu ežeruose nebūna jokios žalumos, tad iš nendrių, meldų ir švendrų susuktas lizdas su jame tupinčiu paukščiu matomas iš tolo. Tai žinodamas laukys jį suka augalijos sąžalynuose. Pilna dėtis – 6–10 kiaušinių. Jie molio spalvos, su smulkiais tamsiais taškeliais ir dėmelėmis. Per tris savaites, kol laukiai peri, kiaušiniai išsitepa. Pasikeičia ir lizdo vidus. Kadangi jis išklotas plokščiais švendrų lapais, šie beregint sutrupa. Pagal tai galima atpažinti, kaip seniai paukščiai peri. Išsiritę laukiukai be galo gražūs: kūną dengia juodi pūkai, o rausvas galvas – gelsvi. Lizde pabuvę porą dienų, jie kartu su tėvais išplaukia ieškoti maisto. Lizdas lieka tuščias, tačiau šeima retkarčiais į jį sugrįžta pailsėti. Jaunikliai auga labai lėtai – prireikia 2,5 mėn., kol jie apsiplunksnuoja ir gali skristi. Laukiai minta tik augalais, todėl gali įsikurti bet kokiuose vandens telkiniuose. Dažnai pamatysi juos perinčius miestų tvenkinėliuose, menkose balutėse ar bebrų patvankose. Rudeniop laukiai pamiršta pavasarį buvusias nesantaikas ir pradeda burtis į pulkus.

Apsaugoti galima tik laukių perimvietes bei dėtis, kurių nemažą dalį sunaikina nendrinės lingės, varniniai paukščiai bei audinės. Taikyti kitokias apsaugos priemones nėra kaip.

KURAPKA

Kurapka –sėslus, tik išimtinais atvejais perskrendantis, medžiojamas paukštis. Už naminį balandį šiek tiek didesnis, kresnas, dažniausiai susigūžęs. Spalvos pritaikytos prie aplinkos. Patino skruostai, kakta ir pagerklys molio spalvos, kaklas ir pagurklis pelenų spalvos, su skersiniais dryželiais. Nugara pilka, su skersiniais dryželiais. Kiekviena pečių ir sparnų plunksna su išilginiu balzganu dryžiu. Patelių plunksnų dryžiai skersiniai. Abiejų lyčių paukščiai turi šviesias, balsvas krūtines, tačiau patino krūtinėje iš tolo matyti pasagos formos didelė tamsi ruda dėmė. Paprastai patelei ji nebūdinga, bet kartais pasitaiko anomalijų – nors ir nevientisą, bet pasagos formos dėmę patelė turi. Visus metus kurapkos būna labai tylios, vienintelis garsas – savotiškas sparnų virbėjimas joms skrendant. Tik kovo–balandžio mėn., kai prasideda poravimasis, vakarais ir naktimis girdimas čaižus „čir-rik“ arba „čil-rik“.

Kurapkos paplitusios nuo Pirėnų iki Sajanų ir Altajaus. Šiaurėje gyvena iki vidurio Skandinavijos, Karelijos, pietuose – iki Mažosios Azijos, Portugalijos. Mėgsta atvirą kultūrinį kraštovaizdį.

Lietuvoje kurapkos paplito kartu su žemės ūkio naudmenų, ypač varpinių kultūrų, atsiradimu. Šių paukščių paplitimas ir gausa priklauso nuo dirvožemio struktūros: jie mieliau įsikuria lengvose, smėlėtose dirvose ir sunkiai – molingose. Kai kuriose savo arealo vietose (ypač prieškalnėse) kurapkos migruoja įvairiais sezonais ir ieško žiemojimui palankių sąlygų. Perėjimui pirmenybę teikia plotams su medžiais ir krūmais – čia sukrautuose lizduose yra saugiausia. Monokultūrų laukuose kurapkos neranda reikiamų sąlygų, tai ypač ryšku nuėmus javus. Daugelio, pirmiausia prof. Tado Ivanausko, nuomone, palankiausi šiai paukščių rūšiai buvę ketvirtojo dešimtmečio metai, kai Lietuvoje klestėjo vienkiemiai, išryškėjo laukų mozaika, o juos skyrė ežios bei sumedėjusios augmenijos rėžiai.

Kurapkų skaičius labai svyruoja. Ypač daug žalos joms padaro šaltos, gilios žiemos. Apskaičiuota, kad 1967 Lietuvoje buvo 143 tūkst. kurapkų, šiuo metu vargu ar viršija 20 tūkst. Kasmet sumedžiojama apie 200–300 kurapkų.  

Kurapkos susiporuoja (monogamas) vienam sezonui. Patinai pulkeliuose pradeda peštis, o susidariusios poros užsiima lizdines teritorijas. Vietą lizdui pasirenka įvairiose vietose, dažniausiai ežiose, pakrūmėse, griovių šlaituose, sodų apsauginėse juostose, parkuose, net javuose. Poros beveik 2 mėnesius būna savo teritorijoje. Dėti kiaušinius pradeda gegužės pradžioje, o kartais antroje jos pusėje. Deda kasdien, tačiau tai užtrunka, nes pilna dėtis – apie 20 kiaušinių. Peri patelė, patinas laikosi netoliese. Jaunikliai išsirita vienu metu, per keletą valandų. Vos apdžiūvę jie su motina palieka lizdą – taip garantuojamas saugumas. Kurapkiukai lesa įvairius bestuburius, bet iki 75 % kurapkų raciono sudaro augalinis maistas.

Jaunikliams labai kenkia drėgnos, lietingos vasaros, nes jų plunksnos sušlampa ir paukščiukai sušąla, be to, jie negali „maudytis“ smėlyje ir išsivalyti plunksnų. Kurapkų pulkeliai kartu laikosi iki kito pavasario. Kartais gali susijungti dvi šeimos, nors paprastai kurapkos šiuo atžvilgiu nusiteikusios priešiškai.

Gamtoje kurapkos kenčia nuo parazitų, ligų ir turi labai daug priešų. Perinčias pateles sudrasko lapės, katės, šeškai, mangutai. Dėtis naikina varniniai paukščiai, šeškai, mangutai, net ežiai ir žiurkės, jauniklius – daugelis plėšriųjų paukščių. Žiemojančios kurapkos nukenčia nuo vanagų ir net žiemojančių suopių.

Kurapkų populiacijos mažėjimas pastaraisiais metais skatina diegti kuo daugiau apsaugos priemonių, juolab kad daugelis jų jau išbandytos. Žiemą būtina globoti pulkelius – lesinti, sudaryti sąlygas pasislėpti nuo plėšriųjų paukščių. Labai efektyvi priemonė – kurapkų sugaudymas žiemos pradžioje ir laikymas iki kovo mėnesio. Lietuvoje tokios priemonės buvo efektyvios, voljeruose žūdavo tik iki 3 % laikomų paukščių. Laisvėje likę pulkeliai sumažėja perpus, o kartais sunaikinami visiškai. Laukuose, prie sodybų ir visur, kur peri kurapkos, daugiausia žalos pridaro per gausūs plėšrūnai. Reguliuojant jų skaičių, galima ženkliai pagerinti kurapkų populiaciją.

MEDŽIOJAMASIS FAZANAS

Medžiojamasis fazanas – tai Lietuvoje niekada negyvenęs paukštis, medžioklės tikslais pradėtas veisti praėjusio amžiaus pradžioje. Šie bandymai buvo atliekami viena nuo kitos nutolusiose vietose, tad teigiamų rezultatų nedavė – laisvėn paleisti paukščiai pasklisdavo apylinkėse ir greitai išnykdavo. Antra vertus, Lietuvos sąlygos nepalankios fazanams, kilusiems iš šiltesnių kraštų.

Fazanas – sėslus vištinių būrio paukštis, pasižymintis ryškiu lytiniu dimorfizmu. Patelės pilkai rudos su tamsiomis dėmėmis, kūno apačia šviesiai pilka, kartais su rusvu ar gelsvu atspalviu. Uodega pilkai ruda, smaila, su juosvomis skersinėmis dėmėmis. Patinai puošnūs – galva ir kaklas melsvai žalsvi, žvilgantys, kūno dengiamosios plunksnos daugiausia raudonai rudų atspalvių, nugaros ir pečių plunksnos oranžinės su tamsiomis juostelėmis. Uodega labai ilga, pleišto pavidalo, su tamsiomis skersinėmis dėmėmis. Skruostuose pliki raudoni odos plotai, nusėti karpelių. Pavasarį patinai puikuojasi ryškiais „auskarais“, pakaušyje – dviem „auselėmis“. Kadangi į Lietuvą patenkantys paukščiai yra negrynakraujai (daugelio porūšių kryžminimo rezultatas), tarp jų gali būti patinų su labai tamsiomis plunksnomis ar baltu žiedu ant kaklo.

Dažniausiai fazanai laikomi ir perinami voljeruose, o rudenį išleidžiami į medžioklės plotus. Dalis šių paukščių gyvena gamtoje, tačiau retai kur išlieka ilgiau. Gamtoje fazanus greitai aptinka plėšrūnai ir tik maža jų dalis sulaukia pavasario. O šie paukščiai labai gražūs, ypač patinai, turintys ilgas uodegas ir puošnias žvilgančias galvas. Prieš 20 metų Lietuvoje kasmet būdavo užauginama 20–50 tūkst. fazanų, bet dabar gamtoje jų palikuonių nebėra. Tai byloja apie šiai rūšiai svetimas mūsų gamtos sąlygas.

Medžioklės tikslais veisti fazanus nesunku – yra išbandytų ir pripažintų metodikų, sukurta specialių pašarų.