Maždaug pusėje šalies parkų auga apie 30 rūšių medžiai ir krūmai. Juose greta vietinių medžių ir krūmų pasodinta ir iš kitų kraštų atvežtų medžių: europinių maumedžių, dygiųjų eglių, paprastųjų kaštonų, baltažiedžių robinijų. Dar maždaug trečdalyje parkų pasodinta nuo 30 iki 50 rūšių ir medžių bei krūmų. Tokiuose parkuose neretai daugumą arba bent jau nemažą dalį sudaro introdukuoti medžiai: sibiriniai kėniai, melsvosios pocūgės, veimutinės pušys, platanlapiai klevai, pilkieji riešutmedžiai. Maždaug 15 % Lietuvos parkų auga daugiau kaip 50 rūšių ir veislių medžiai bei krūmai. Itin didele augalų įvairove išsiskiria Palangos (daugiau kaip 200 rūšių ir veislių), Žagarės, Užutrakio (apie 100), Lentvario, Šešuolėlių (apie 60) parkai.
Lietuvos parkuose paprastai vyrauja vienos, kartais dviejų rūšių medžiai: dažniausiai – mažalapės liepos, paprastieji klevai, paprastosios eglės, rečiau – paprastieji uosiai, paprastieji ąžuolai, paprastosios pušys, karpotieji beržai. Kai kurių parkų atskirose dalyse daugumą sudaro europiniai maumedžiai, paprastieji skroblai, didžialapės liepos, paprastosios ievos ar kiti medžiai. Parkuose pasitaiko ligi šiol Lietuvoje retai arba labai retai auginamų medžių, kaip antai: dviskiaučių ginkmedžių (Švėkšnos parke), rausvažiedžių kaštonų (Terespolio parke), gelsvažiedžių tulpmedžių (Degaičių, Veliuonos parkuose).
Prie didžiųjų dvarų ir rezidencijų buvo kuriami ne tik ištaigingi parkai, bet ir žiemos sodai. Jų auginta daug iš atogrąžų kraštų atvežtų augalų. Pavyzdžiui, XIX a. pirmojoje pusėje Tyzenhauzams priklausiusio Rokiškio dvaro žiemos sode auginti bananai, laurai, fikusai, citrinmedžiai. Žiemos sodas buvo įrengtas Kretingoje, prie Tiškevičiams priklausiusių rūmų. Prie Verkių rūmų Vitgenšteinų giminė pastatė dviejų aukštų oranžeriją. 1789 joje pasodino iš Italijos parvežtų egzotiškų medžių, augino nemažai dekoratyvių atogrąžų kraštų augalų.
XIX a. parkuose sėtos ne tik vejos, bet ir po medžiais galintys augti, pavėsio nebijantys ir gana dekoratyvūs žoliniai augalai. Manoma, kad į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, žolių sėklos įvežtos iš Vidurio ir Vakarų Europos šalių. Dažniausiai po medžiais buvo sėjami krūminiai kiškiagrikiai, plačialapės miglės, miškinės šunažolės, įvairių rūšių vanagės, sodintos aukštosios žemuogės. Tiksliai nežinoma, kiek rūšių žolių sėta Lietuvoje, bet daugelį jų ligi šiol galima aptikti augant senuosiuose, netgi gerokai apleistuose parkuose.
