Lietuvoje parkai pradėti kurti XVII a. prie dvarų ir didikų rezidencijų (Pilys ir dvarai). XVI–XVIII a. kultūros centrais buvę dvarai paliko ryškų pėdsaką krašto kultūroje. Pirmieji Lietuvoje įkurti parkai – Renesanso epochos sodai ir barokiniai Prancūzijos parkai. Jiems būdingas geometrinis planavimas. Medžiai pasodinti taisyklingomis eilėmis arba kelių eilių juostomis, augalai karpomi tikslių geometrinių figūrų – kamuolių, stulpų, arkų, piramidžių – forma. Vandens telkiniai irgi buvo geometrinių figūrų formos – stačiakampiai, ovalūs, apskriti. Geometriniams parkams būdingas iškilmingumas. Seniausias Lietuvoje geometrinės kompozicijos pavyzdys yra Biržų pilies parkas, įkurtas XVII a. pab. XVIII a. įkurti Raguvėlės (Anykščių r.), Rokiškio, Gulbinėnų (Pasvalio r.), Antazavės (Zarasų r.) parkai. Dauguma kitų šio tipo parkų įkurti XIX a. arba XX a. pradž.
Vėliau geometrinius parkus ėmė keisti mišriojo tipo parkai. Juose pagrindines tiesias kirto vingiuoti, pasivaikščiojimui skirti takai. Prie jų sodinti įvairių formų medžių ir krūmų deriniai. Kai kurie mišriojo tipo parkai sudaryti lyg iš dviejų ar daugiau skirtingai tvarkomų dalių, kurias alėjos sieja į vieningą visumą. Mišrūs parkai labai įvairūs, bet daugumą jų sudaro pertvarkyti geometriniai parkai, kuriems būdingas geometrinio stiliaus parteris, laipsniškai pereinantis į laisvojo stiliaus parką. Prie šio tipo priskiriami XVIII a. įkurti Plungės, Žagarės (Joniškio r.), Paežerių (Vilkaviškio r.), Kretingos, XIX a. antrojoje pusėje įkurti Astravo (Biržai), Pakruojo, Švėkšnos (Šilutės r.), Joniškėlio (Pasvalio r.), Cirkliškio (Švenčionių r.), Veliuonos (Jurbarko r.) ir kiti parkai.
XIX a. pab. Lietuvoje labai paplito ir peizažiniai parkai. Netrukus jie beveik išstūmė buvusius populiarius geometrinio stiliaus parkus. Medžiai ir krūmai peizažiniuose parkuose sodinami po vieną arba grupėmis, siekiant išdėstyti kuo vaizdžiau. Paprastai stengiamasi išsaugoti vandens telkinius ir nekeisti jų krantų konfigūracijos.
Istorijos ir kultūros požiūriu vertingiausi Lietuvos peizažiniai parkai sukurti pagal prancūzų architekto Eduardo Fransua Andrė (Edouard Fran?ois André, 1840–1911) projektus. Andrė yra vienas geriausių kraštovaizdžio architektų, tapęs pirmuoju šios srities profesoriumi Europoje. Jis buvo vyriausiasis Paryžiaus sodininkas, įgyvendino daug tarptautinių projektų, pats rašė ir redagavo su kraštovaizdžio architektūra susijusius leidinius, taip pat buvo aistringas keliautojas, rinko augalų kolekcijas.
Į Lietuvą Andrė atvyko Felikso Tiškevičiaus kvietimu, jau būdamas gerai žinomas kraštovaizdžio architektas. Manoma, kad jis suprojektavo ir sukūrė keturis grafams Tiškevičiams priklausiusius parkus: Palangos, Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio.
Iš seniausių Lietuvoje esančių peizažinio stiliaus parkų reikėtų paminėti Panemunės pilies (Jurbarko r.), įkurtą XVIII a. pab. dešiniajame Nemuno krante prie senos Gelgaudų pilies, ir XIX a. pirmojoje pusėje įkurtą Baisogalos (Radviliškio r.) parką. Dauguma kitų šio stiliaus parkų įkurti XIX a. pab. ir XX a. pradž.
Be jau minėtų, Lietuvoje būta ir kitokių tipų parkų. Vieni seniausių – vienuolynų sodai. Jie glaudžiai susieti su pastatais. Ligi šiol išlikę nedideli Bernardinų sodo Vilniuje, Paparčių (Kaišiadorių r.), Pažaislio vienuolynų sodų fragmentai.
Nuo seno kuriami mokymo ir mokslo reikmėms pritaikyti parkai. Tai Troškūnų (Anykščių r.) mokyklos (įkurtas XVII a. pab.; neišlikęs), Vilniaus universiteto botanikos sodo Sereikiškėse (XVIII a. pab., dabar Sereikiškių parkas), Veiverių mokytojų seminarijos (XIX a.pab.), Dotnuvos akademijos ir kiti parkai. XX a. atsirado kultūros, sporto, sveikatingumo parkų.
Daugumos Lietuvos parkų plotas – iki 10 ha. Didžiausi yra Vingio (Vilniuje), Ąžuolyno (Kaune), Palangos, Plungės, Raudondvario, Dotnuvos parkai. Dabar šalyje yra daugiau kaip 200 parkų arba išlikusių senųjų parkų fragmentų.
