Pelkių augalai – durpojai – daug kuo skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes prisitaikę prie specifinių sąlygų. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies. Todėl durpojai dažnai neturi pagrindinės šaknies, o pridėtinės šaknys auga horizontaliai, kartais net aukštyn. Durpinis substratas – blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų vegetacija vėluoja. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapus, kai kurie yra visžaliai. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūros skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl visų nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai. Apie šimtą metų pelkėje auganti paprastoji pušis gali būti tik 1–4 m aukščio, ji labai skiriasi nuo augančių sausumoje. Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė (Pinus sylvestris f. pumila), visai neturinti kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1–3 m aukščio siekianti pušaitė (P. sylvestris f. wilkomii), savo išvaizda primenanti eglę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1–6 m aukščio pušaitės (P. sylvestris f. litwinowii), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8–15 m aukščio pušys (P. sylvestris f. uliginosa), augančios pelkių pakraščiuose, pelkinių ežerų pakrantėse.