Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotrofines, arba tarpines, oligotrofines, arba aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Svarbesni žemapelkių durpojai: juodalksnis (Alnus glutinosa), karklai (Salix spp.), viksvos (Carex spp.), švyliai (Eriophorum latifolium, E. angustifolium), asiūkliai (Equisetum spp.), pupalaiškis (Menyanthes trifoliata), dauguma žaliųjų samanų, kai kurių rūšių kiminai. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas, jas maitina tiktai krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Auga krūmokšniai: balžuva (Andromeda polifolia), viržis (Calluna vulgaris), varnauogė (Empetrum nigrum), tekšė (Rubus chamaemorus), gailis (Ledum palustre), durpyninis bereinis (Chamaedaphne calyculata), spanguolė (Oxycoccus palustris), žoliniai augalai – kupstinis švylys (Eriohorum vaginatum), kupstinė kūlingė (Trichophorum caespitosum), baltoji saidra (Rhynchospora alba), kiminai (Sphagnum magellanicum, S. rubellum, S. fuscum, S. balticum, S. angustifolium). Tarpinė pelkė – pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Būdingi augalai: plaukuotieji ir liekniniai beržai (Betula pubescens, Betula humilis), karklai (Salix aurita, S. rosmarinifolia, S. myrtilloides, S. lapponum), pajūrinis sotvaras (Myrica gale), viksvos (Carex lasiocarpa, C. diandra), mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai. Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Kai kurių rūšių durpojai, pvz., liūnsargė (Scheuchzeria palustris), svyruoklinė viksva (Carex limosa), saidra (Rhynchospora alba), auga ir aukštapelkėse, ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60–70 % pelkių ploto), apie 22 % sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalvių daubas.