Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė – Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir susidarymą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai buvo ištirtos Kamanų ir Šepetos dar vėliau – ir kitos pelkės. Daugelis Lietuvos pelkių tiriamos tiek moksliniais, tiek praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5–8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.

Rankiniu būdu durpės pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po Pirmojo pasaulinio karo – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6–8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t durpių per metus. Nuo XX a. pradž. iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų.

Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėse įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. Pelkės – labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. Nuo 1990 durpynus sausinti draudžiama.

Šiuo metu Lietuvoje saugoma apie 48 tūkst. ha pelkių.