Mūsų gamta nepalyginamai senesnė už mus, daugelis rūšių joje gyvuoja dešimtis milijonų metų. Tačiau kiekviena rūšis egzistuoja tam tikrą laiką – paskui išnyksta arba tampa pagrindu naujoms rūšims atsirasti. Svarbiausia rūšių retėjimo ir nykimo priežastis – žmogaus veiklos tiesioginė ar netiesioginė įtaka. Seniausia tokios įtakos rūšis – medžioklė, tikslinis žvėrių ir paukščių, o kai kur – ir kitų gyvūnų gaudymas ar šaudymas. Pirmykščio žmogaus gyvenime tai buvo pažangus reiškinys, ypač jeigu grobiui nudobti būdavo naudojamos naujos, tobulesnės priemonės. Medžioklė vargu ar būtų turėjusi lemiamos reikšmės, jeigu ne savotiškas jos traktavimas: ilgainiui, ypač sukūrus šaunamąjį ginklą, atsirado keistas poreikis medžioti šiaip sau, medžioklė tapo nepageidaujamų gyvūnų skaičiaus reguliavimo priemone.
Augalų ir gyvūnų rūšių nykimą ypač paspartino kraštovaizdį žeidžianti ir naikinanti žmogaus veikla. Per kelis paskutiniuosius šimtmečius daugelyje Europos valstybių buvo iškirstos didžiosios girios, XX a. nusausintos didžiausios pelkės, ištiesintos upės ir upeliai, sunaikinti laukų želdiniai. Savo buveinių neteko specializuotos rūšys: tilvikai, uoksiniai paukščiai, pelėdos. Aktyviai naudojamuose ir lankomuose miškuose neliko lokių, lūšių, kitų plėšriųjų žvėrių. Daug kur išnyko baltieji gandrai, sakalai keleiviai, kurtiniai ir tetervinai, ūdros ir vilkai.
Lietuvos teritorijoje vienos rūšys, kaip vilpišys (laukinė katė), voverė skraiduolė, išnyko dėl gamtinių sąlygų pokyčių, kitas (tarpanus, taurus) išnaikino besaikės medžioklės ir miško plotų mažėjimas. XX a. tiesiog mūsų akyse išnyko žvyrės (baltieji tetervinai), kuoduotieji vieversiai, labai reta pilkųjų startų, nustojo perėti sakalai keleiviai, gyvatėdžiai ir didieji ereliai rėksniai. Ties išnykimo riba atsidūrė lūšys, ūdros, o europinę audinę visiškai išstūmė jai biologiškai artima dirbtinai įveista kanadinė.
Pasaulinė gamtos apsaugos sąjunga 1948 įsteigė Retųjų ir nykstančių rūšių komisiją. Komisijos nariai – žymiausi to meto mokslininkai, ekologai ir gamtosaugininkai – atliko milžinišką darbą: per penkerius metus surinko informaciją apie retas, rečiausias ir ties išnykimo riba esančias rūšis ir pradėjo rengti Raudonąją faktų knygą. Iki 1966 į ją buvo įrašyta 211 žinduolių rūšių ir porūšių, taip pat 312 paukščių rūšių ir porūšių. Į 1973 išleistos naujos Tarptautinės raudonosios knygos pirmąjį tomą buvo įtrauktos 236 žinduolių rūšys ir 292 porūšiai, į antrąjį tomą – 287 paukščių rūšys ir 341 porūšis, į trečiąjį – 36 varliagyvių rūšys bei 119 roplių rūšių ir porūšių.
1959 Lietuvoje priimamas Gamtos apsaugos įstatymas, skirtas retųjų objektų apsaugai. 1962 patvirtinamas saugotinų augalų sąrašas, į kurį patenka 176 retos ir nykstančios aukštesniųjų augalų rūšys ( Retieji augalai). 1976 patvirtinami Lietuvos raudonosios knygos sąrašai ir 1981 išleidžiama pirmoji Raudonoji knyga. Į ją įrašoma 41 paukščių rūšis, visa kamanių gentis ir 30 aukštesniųjų augalų rūšių.
1992 išleidžiama nauja Lietuvos raudonoji knyga, į kurios sąrašus įtraukiama 210 gyvūnų, 210 augalų bei 81 grybų ir kerpių rūšis. 2003 sudaromas dar platesnis saugomų rūšių sąrašas: jame yra 259 gyvūnų, 357 augalų, 134 grybų ir 65 kerpių rūšys. Labiausiai džiugina 5-ojo retumo kategorijai priskiriamos rūšys: stumbrai, ūdros, griežlės, perpelės (silkinių būrio žuvys), medicininės dėlės ir 10 gaubtasėklių augalų rūšių; šių gyvūnų ir augalų jau pagausėjo tiek, kad juos galima laikyti išsaugotais.
Lietuvos raudonoji knyga yra juridinis dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama retųjų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Rūšys į Raudonąją knygą įrašomos mokslininkų, mokslo institucijų siūlymu. Svarbi sąlyga – rūšies gausos suma-žėjimas, ekologinių sąlygų prastėjimas. Kai kurios rūšys gali būti retos dėl jų biologinių ypatybių.
Raudonojoje knygoje įrašytos rūšys skirstomos į 5 retumo kategorijas: 0 – išnykusios ar galbūt išnykusios rūšys; 1 – nykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik taikant specialias apsaugos priemones; 2 – sparčiai nykstančios rūšys, kurių populiacijų skaičius ir individų skaičius jose sparčiai mažėja; 3 – retos rūšys, kurių populiacijų yra mažai dėl jų biologinių ypatybių; 4 – retos, nepakankamai ištirtos rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas retumo kategorijas; 5 – išsaugotos rūšys, kurios jau anksčiau buvo įrašytos į Raudonąją knygą ir kurių gausumas jau atstatytas.
Lietuvos raudonąją knygą tvarko Aplinkos ministerijos sudaryta Raudonosios knygos komisija. Ši komisija kasmet apibendrina informaciją, susijusią su rūšių skirstymu į kategorijas, kontroliuoja, kaip taikomos rūšių apsaugos priemonės, ir Aplinkos ministerijai rekomenduoja būtinas konkrečias apsaugos priemones.
Į Raudonąją knygą įrašytoms rūšims apsaugoti steigiamos saugomos teritorijos, rengiami ir įgyvendinami buveinių (gyvenamųjų vietų) apsaugos projektai. Šios rūšys saugomos ir daugelio konvencijų, tarptautinių susitarimų. Raudonąją knygą turi visos Europos valstybės, daugelis Azijos, Amerikos valstybių.
