Lietuvoje labai mažai belikę natūralių , todėl kai kurie retieji pievų augalai dabar nyksta itin sparčiai. Prieš kelis dešimtmečius jie glaudėsi nedidelėse, paprastai nuolat šienaujamose šlaitų ir pamiškių pievelėse. Dabar, smarkiai pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms, baigia nykti ir šios jų buveinės: vienos apauga krūmais, kitos – aukštomis žolėmis, dar kitas žmonės apsodina medžiais. Didžiausia ir daugiausia žalos pievų augalams padariusia klaida laikytinas upių, ežerų ir kalvų šlaitų apželdinimas mišku. Jeigu ir toliau taip sparčiai mažės pievų plotai, galima manyti, kad be nuolatinės žmogaus pagalbos nemažai pievų retųjų augalų gali išnykti, o buvę gana dažni – tapti retais.
Itin sparčiai nyksta natūralioms pievoms būdingi gegužraibinių šeimos augalai. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo žinomos kelios nedidelės vienagumbio medauninko (Herminium monorchis) populiacijos, o dabar liko tik viena, sunykti baigianti šios rūšies populiacija. Pastebimai mažėja ir kitos šios šeimos rūšies – smulkiažiedės gegužraibės (Orchis ustulata) – populiacijos, nes nebelieka augalams tinkamų buveinių.
