Upe vadinama nuolatinė ar laikina natūrali vandens srovė, tekanti nuolydžio kryptimi savo suformuota atvira vaga. Ją maitina paviršinis bei požeminis vanduo. Vieta, kur upė prasideda, vadinama ištakomis, o kur įteka – žiotimis. Upės, įtekančios į jūrą, vadinamos pagrindinėmis, o įtekančios į pagrindinę – pirmos eilės intakais, į juos įtekančios upės – antros eilės intakais ir t. t. Nedideli upeliai, neturintys intakų, vadinami pirmos kategorijos, tie, į kuriuos jie įteka, – antros kategorijos upėmis ir t. t. Upė su visais savo intakais sudaro upyną. Jo užimamas plotas vadinamas baseinu, o riba tarp gretimų baseinų – vandenskyra. Palei upę tęsiasi slėnis – įdubimas, atsiradęs dėl upės veiklos. Iš abiejų pusių jį riboja šlaitai. Žemiausia slėnio vieta, kuria teka upė, vadinama vaga. Slėnio dalis, užliejama per potvynius ir poplūdžius, vadinama salpa. Vagos ir sausumos sąlyčio linija yra krantas.