Upe vadinama nuolatinė ar laikina natūrali vandens srovė, tekanti nuolydžio kryptimi savo suformuota atvira vaga. Ją maitina paviršinis bei požeminis vanduo. Vieta, kur upė prasideda, vadinama ištakomis, o kur įteka – žiotimis. Upės, įtekančios į jūrą, vadinamos pagrindinėmis, o įtekančios į pagrindinę – pirmos eilės intakais, į juos įtekančios upės – antros eilės intakais ir t. t. Nedideli upeliai, neturintys intakų, vadinami pirmos kategorijos, tie, į kuriuos jie įteka, – antros kategorijos upėmis ir t. t. Upė su visais savo intakais sudaro upyną. Jo užimamas plotas vadinamas , o riba tarp gretimų baseinų – . Palei upę tęsiasi slėnis – įdubimas, atsiradęs dėl upės veiklos. Iš abiejų pusių jį riboja šlaitai. Žemiausia slėnio vieta, kuria teka upė, vadinama vaga. Slėnio dalis, užliejama per potvynius ir poplūdžius, vadinama . Vagos ir sausumos sąlyčio linija yra .
