Lietuvoje dauguma ir nedidelių upių turi savo pavadinimus. Kai kurie jų nusako vagos dugno ypatybes (Akmena, Smeltė), vandens spalvą (Rudė, Kiaulyčia, Juodupis) ar temperatūrą (Geluža, Šalčia). Daug upėvardžių susiję su žodžiu „šventas“ (Šventoji, Šventupis, Šventelė). Šie vardai rodo, kaip senovėje vanduo buvo vertinamas ir net garbinamas. Pačiais archajiškiausiais laikomi upėvardžiai Salantas, Katra, reiškiantys upelį, tekantį vandenį, srautą.
Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, kur kritulių kiekis gerokai viršija išgarinamą drėgmės kiekį. Nutekant kritulių pertekliui, ledynmečio suformuotame reljefe susidarė tankus ir sudėtingas upių tinklas. Tankiausias jis Vidurio žemumoje, kurios paviršiuje slūgso vandeniui nelaidūs priemoliai, rečiausias – smėlėtoje Pietryčių žemumoje.
Upių tinklą labai pakeitė sausinamoji , prasidėjusi XIX a. vid. ir plačiausią mastą įgijusi XX a. antrojoje pusėje. Buvo iškasta apie 17,4 tūkst. km griovių, sureguliuota 46 tūkst. km upių ir upelių vagų. Dabar reguliuotos upių vagos sudaro 82,6 %, gamtinės – 17,4 %. Bendras upių paviršiaus plotas yra 332 km2. Upių sumažėjo iki 22,2 tūkst. Ilgesnių kaip 3 km upių ir upelių priskaičiuojama 4,4 tūkst. Didžiąją dalį upių tinklo sudaro maži, iki 3 km ilgio upeliai. Tik 17 upių yra ilgesnių negu 100 km. Kelių didelių upių versmės yra Lietuvoje, tačiau Lietuvos teritorijoje jų atkarpos trumpesnės kaip 100 km. Tai Dysna (173 km), Švėtė (118 km), Katra (109 km), Bartuva (101 km).
Didžioji Lietuvos teritorijos dalis (71,5 %) priklauso Nemuno baseinui. Šiaurinė dalis – Lielupės (Mūšos–Nemunėlio) baseinui – 13,4 %, Ventos – 8 %, Dauguvos – 2,4 %, į Baltiją įtekančių upių (Šventosios, Bartuvos, Rąžės ir kt.) – 4,1 %. Pietvakarinėje dalyje apie 65 km2 Vištyčio ežero baseino priklauso Priegliaus upės baseinui.
Nemuno baseinas yra , daugiausia – dešiniųjų intakų. Jo vidurupio didžiausias dešinysis intakas – Merkys su nemažais Šalčios, Varėnės, Ūlos, Luknos, Versekos, Grūdos, Spenglos baseinais. Daugiau kaip ketvirtadalis Nemuno baseino ploto tenka Neries baseinui su antros eilės intakų (Šventosios, Žeimenos, Vilnios, Vokės, Musės) baseinais. Didelę Vidurio žemumos dalį drenuoja Nevėžio baseinas su Šušvės, Obelės, Upytės, Juostos ir kitais baseinais. Rytinį Žemaičių aukštumos šlaitą apima Dubysos baseinas su Kražantės, Grįžuvos, Šiaušės, Ginėvės ir kitais baseinais. Karšuvos žemumą drenuoja Mituva. Pietvakariniu Žemaičių aukštumos šlaitu teka Jūra su Šešuvio, Akmenos–Raudės, Aitros intakais. Žemaičių aukštumos vakarinį šlaitą ir Pajūrio žemumos dalį aprėpia Minijos baseinas su Veiviržo, Salanto, Babrungo, Tenenio ir mažesniųjų intakų baseinais. Įdomi yra Danės (Akmenos), įtekančios į Klaipėdos sąsiaurį, padėtis. Jei laikysime šį sąsiaurį Nemuno žiotimis, tai Danė priklauso jo baseinui. Didžiausias kairysis Nemuno intakas – Šešupė su Širvintos, Dovinės, Kirsnos, Novos, Pilvės, Jotijos ir kitais intakais, ji drenuoja Užnemunės lygumą ir dalį Sūduvos aukštumos. Antros ir trečios eilės baseinai, susiformavę žemumose (Nevėžio, Šešupės, Merkio), yra labiausiai simetriški, o baseinai, išsidėstę aukštumų šlaituose (Jūros, Minijos), – labiausiai asimetriški.
Lietuvos upės ganėtinai vingiuotos. Daugelis didelių vingių turi mažesnius, o šie – dar mažesnius vingius. Vingiuotumas keičiasi, kai pakinta pati upė. Didžiausi galimi upės vingiai vadinami meandromis.
