Devono periodo (416–359 mln. m.) pradžioje Baltika toliau grimzdo. Ji dar buvo spaudžiama Laurentijos. Jos pakraštyje (dabartinėje Norvegijoje) iškilo didžiulis , vadinamas Kaledoniniu. Lietuvoje šių įvykių metu susidarė vienas didžiausių lūžių, vadinamas Telšių vardu. Tai platuminės krypties antstūmis, kurio šiaurinis petys virš pietinio iškilęs net 250–300 m. Šioje iškeltoje Telšių lūžio dalyje susidarė palankios sąlygos naftos telkiniams atsirasti. Devono pabaigoje Baltijos baseino grimzdimas sulėtėjo. Lietuvą sėmusi jūra nuseko. Joje klostėsi klintis, o šen bei ten susidarančiose nusėdo gipso klodai. Periodiškai įsivyraudavo žemyninės sąlygos. Šio laikotarpio uolienų jau galima pamatyti ir šiaurinės Lietuvos žemės paviršiuje. Kaip tik gipsinguose devono sluoksniuose Biržų ir Pasvalio rajonuose vyksta karstas. Požeminis vanduo čia ištirpina ertmes, kurių kraigas galiausiai įgriūva, ir atsiranda smegduobės, kartais po namais, keliais ir kitose vietose.
Žemyninės sąlygos vyravo ir vėliau – , , , periodais. Baltika vis dar plytėjo pietinėse platumose, todėl klimatas buvo šiltas, dažnai karštas, sausringas. Tai matyti iš raudonspalvių darinių, ypač permo ir triaso storymėse, kurios susidarė sąlygomis. Tiesa, permo periode (299–251 mln. m.) jūra buvo užliejusi Lietuvą. Karšto klimato sąlygomis čia susiklojo didelė storymė, siekianti 60 m. Šis sluoksnis paplitęs maždaug 10 tūkst. km2 plote pietvakarių Lietuvoje, tačiau jis pasiekiamas tik gręžiniais. Vietomis čia yra ir klodų. Visgi palankesnės sąlygos jai klostytis buvo labiau į vakarus – Karaliaučiaus srityje, Lenkijoje, Vokietijoje, kur tyvuliavo ta pati jūra.
