Ta Žemės dalis, kurioje dabar yra Lietuva, atsirado maždaug prieš 2 mlrd. m. pirmiausia , vadinamame Svekofeniškuoju, kuris atsivėrė suskilus žemynui su sena pluta, susidariusia dar , prieš 2,8–3,4 mlrd. m. Vienas šio vandenyno krantas – dabartinė Šiaurės Suomija, Karelija, Kolos pusiasalis. Kur kitas krantas – nežinia. Vieni geologai jo ieško Kanadoje ar Grenlandijoje, kiti – Pietų Amerikoje. Tokie reiškiniai kaip žemynų skilimas ir naujų vandenynų susidarymas nuolat vyksta Žemės rutulio išoriniame apvalkale, vadinamame litosfera. Ji suskilusi į plokštes, kurios slenka 5–10 cm per metus greičiu. Ten, kur plokščių pakraščiai tolsta, iš gelmių liejasi lava, susidaro nauja vandenyno pluta. O kur plokštės susiduria, iškyla kalnynai, susidaro žemynų pluta. Panašūs reiškiniai vyko ir Svekofeniškajame vandenyne. Plokštėms tolstant, jo dugne liejosi lava, klostėsi nuosėdos. Vėliau plokštės ėmė slinkti priešpriešiais, gurintis, nirti viena po kita. Gilumoje tokia nyranti plokštė lydėsi, o paviršiuje virš tų vietų susidarė lankai. Galiausiai šie sugurinti, suraukšlėti, magma persisunkę plokščių pakraščiai būdavo pristumiami prie senojo žemyno, tarsi „priauginant“ prie jo ištisus naujos plutos ruožus. Panašiai maždaug prieš 1,8–1,9 mlrd. m. susidarė ir Lietuvos pluta. Tuo metu nuo Lazdijų, per visą Vidurio Lietuvą, pro Kauną iki Biržų tęsėsi ugnikalnių juosta, susidariusi plokščių sandūros vietoje. Ji galėjo atrodyti kaip dabartiniai Kurilų ar Aleutų salų lankai Ramiajame vandenyne. Maždaug prieš 1,46–1,5 mlrd. m. plutoje susidarė daug granito kūnų, kai kurie iš jų iki kelių šimtų kvadratinių kilometrų ploto. Jie aptikti pietvakarių Lietuvoje, ties Kabeliais, Veisiejais, Lazdijais, o vakaruose – ties Ariogala ir Žemaičių Naumiesčiu. Tuo ankstyvuoju laikotarpiu Lietuva nebuvo lygumų kraštas. Šiaurinėje Žemaitijoje ir pietryčių Lietuvoje driekėsi kelių kilometrų aukščio , o ugnikalniai Vidurio Lietuvos ruože irgi turėjo siekti tokį aukštį. Panašiai dabar atrodo Karpatų kalnai. Kaip tik dėl kalnuoto reljefo sparčiai iro ir kilo pluta. Tos uolienos, kurios dabar yra kristalinio pamato paviršiuje, kažkada buvo nugrimzdusios į 15–20 km gylį, o vietomis ir dar giliau. Vadinasi, tokia uolienų storymė ir nuiro. Tai truko apie milijardą metų.
Iš ardomų kristalinių uolienų susidarė ir pirmosios nuosėdinės uolienos, susiklosčiusios ant aplyginto kristalinio pamato, – konglomeratas, gravelitas, rupus smėlis. Šių uolienų amžius yra apie 600–700 mln. m. Jos ištisai dengė tik Rytų Lietuvą, o Vakarų Lietuva vis dar iro.
